2022 05 05

Eglė Malonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Žmogaus teisės: Europa, quo vadis?

Robertas Spano. EPA nuotrauka

Lietuvoje apsilankęs Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) pirmininkas Robertas Spano dalyvavo įvairiuose renginiuose ir diskusijose su Lietuvos valdžios atstovais bei teisininkais.

Diskusijoje „Europos žmogaus teisių konvencija kaip visuomenės teisinio švietimo priemonė augančios teisės viršenybės svarbos kontekste“ R. Spano dalijosi mintimis ir įžvalgomis apie žmogaus teisių reikšmę, ypač krizių laikotarpiais, jų apsaugai kylančius pavojus ir kodėl žmogaus teisės turėtų būti kiekvieno iš mūsų reikalas.

Krizių metu žmogaus teisės – dar reikšmingesnės

Savo pasisakymą R. Spano pradėjo įžvalgomis apie tai, kaip Covid-19 pandemija ir jos sukelti iššūkiai privertė EŽTT pamankštinti proto raumenis, ieškant skirtingų vertybių balanso. Prasidėjus pandemijai ir ją atlydėjusiems asmenų laisvių ribojimams – privalomiems atstumams, draudimui nepasiskiepijusiems asmenims lankytis tam tikrose vietose ir pan. – pasipylė asmenų bei visuomenės grupių nepasitenkinimas ir prašymai EŽTT įvertinti, ar šie ribojimai nepažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK).

Pavyzdžiui, EŽTT teks nelengva užduotis nuspręsti, ar protestuotojų prieš privalomų atstumų laikymąsi pandemijos metu nubaudimas (už tai, kad tų privalomų atstumų jie, savaime suprantama, nesilaikė) neleistinai suvaržė šių asmenų saviraiškos laisvę.

EŽTT pirmininkas įvardino, kokiu principu vadovaujasi EŽTT, gvildendamas tokius klausimus: „Asmens teisių apribojimas turi būti proporcingas, tačiau nė vienas žmogus nėra sala (angl. „No man is an island“). Kitaip tariant, kiekvienas individas turi neatimamas teises, tačiau turi ir tam tikras pareigas visuomenei, kurioje gyvena, ir Konvencijos tikslas yra atrasti teisingą balansą tarp individo teisių ir teisėto visuomenės intereso.“

EŽTT sprendimų dėl pandemijos kontekste nustatytų ribojimų teisėtumo dar teks palaukti, tačiau ne mažiau įdomūs ir kiti EŽTT sprendimai, kuriuose ieškoma minėto balanso. Štai, pavyzdžiui, praėjusiais metais byloje Vavrička ir Kiti prieš Čekijos Respubliką EŽTT nusprendė, kad valstybei nustačius privalomą ikimokyklinio amžiaus vaikų skiepijimą EŽTK 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) nebuvo pažeistas, nes valstybė turėjo plačią nuožiūros laisvę ir taikė proporcingas priemones siektiems teisėtiems tikslams. Taigi, bylos rezultatas: visuomenės interesas – 1, individai-salos – 0.

Pixabay nuotrauka

Svečio buvo paklausta, ar ir kaip EŽTK gali padėti užtikrinti žmogaus teises karo metu bei kokią įtaką karas, kurį viena Europos Tarybos valstybė narė pradėjo prieš kitą, daro visai EŽTK sistemai. EŽTT pirmininkas atsakė: „Karas prieš Ukrainą yra fundamentali katastrofa taisyklėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai, už kurią mes kovojome pastaruosius septyniasdešimt metų ir kurios pirmapradės išraiškos yra EŽTK sistema bei žmogaus teisės. Tai akivaizdu.“

Vis dėlto R. Spano nenorėjo pritarti pozicijai, kad vykstantis karas yra visiškos EŽTK sistemos nesėkmės įrodymas. Jis teigė: „EŽTK sistema niekada nebus niekas daugiau nei sistema, paremta jos narių geros valios veiksmais. Popieriuje galime parašyti, ką tik norime, pavartoti iškiliausius žodžius ir gražiausias deklaracijas apie žmogaus teises, tačiau tikrovėje jas apsaugosime tik tada, jei žmonės gerbs vienas kitą. Tačiau jeigu jie tryps vienas kito teises ir siųs raketas į kitų žmonių namus, joks dokumentas, sutartis ar įstatymas tam nesutrukdys. Taigi šis karas rodo ne tarptautinės tvarkos, paremtos taisyklėmis, žlugimą, bet verčia pripažinti tos tvarkos laikymosi užtikrinimo ribas ir žmonių sąmoningų veiksmų realybę.“

Anot R. Spano, svarbu, kaip reaguojame į tai, kas vyksta. EŽTT į situaciją reaguos kaip teismas, veikiantis pagal teisę – nagrinės bylas prieš Rusijos Federaciją, kurioms vis dar turės jurisdikciją, t. y. situacijas, įvykusias iki šių metų rugsėjo 16 d., kai Rusija nustos buvusi EŽTK sistemos dalimi. EŽTT pirmininkas pridėjo: „Tačiau mano politinė ir žmogiška reakcija yra tokia, kad principai, kuriais paremta EŽTK, dabar yra svarbesni nei bet kada. Tai, kas vyksta, nesusilpnino šių principų, bet turėtų priversti tik stipriau reaguoti. Kai matome demokratijos irimą, kai patikime, kad demokratija yra tik apie daugumos valios primetimą, neįsiklausant į mažumos poreikius, tada ir kyla pavojus. Turime iš naujo pabudinti save ir pamatyti faktą, kad demokratija, žmogaus teisės ir teisės viršenybė negali būti laikomos savaime suprantamais dalykais ir EŽTT bus reikšminga šio proceso dalis.“

Graikų teisingumo deivė Temidė. „BNS Foto“ nuotrauka

Temidė – ne visiškai akla geopolitiniam kontekstui?

Diskusijos metu EŽTT pirmininko paprašyta pakomentuoti Lietuvos bei kaimyninių valstybių pasienio migrantų krizę ir EŽTT praktiką sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo migrantams. Svečias nurodė, kad, vertindamas migracijos krizę, kuri buvo naudojama kaip kitos valstybės geopolitinis įrankis hibridiniame kare, EŽTT buvo atsargus priimdamas sprendimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pirmiausia susitelkė į sąlygas, kuriomis migrantai gyveno pasienio teritorijose.

R. Spano pasakojo: „Buvo kreipiamas didžiausias dėmesys į humanitarinės pagalbos suteikimą vaikams ir suaugusiesiems, gyvenantiems katastrofiškomis aplinkybėmis, tačiau spręsdami dėl laikinųjų apsaugos priemonių mes nenuėjome taip toli kaip kad pagreitintų prieglobsčio suteikimo procedūrų svarstymas ir pan. Kodėl? Todėl, kad netinkamai pritaikytu laikinųjų apsaugos priemonių institutu tokioje situacijoje galėtų pasinaudoti tie, kurie siekia panaudoti migracijos krizę politiniams tikslams. Tačiau galiausiai mes esame žmogaus teisių teismas. O pasienyje atsidūrę asmenys, nors ir gali būti naudojami kaip įrankiai geopolitiniame kare, jais gali būti manipuliuojama, vis tiek yra žmonės.

Džiugina tai, kad iš žmogaus teisių komisarės, kuri pati lankėsi Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, girdėjome, jog EŽTT laikinųjų apsaugos priemonių svarstymo kontekste nurodytos indikacijos padarė įtaką tam, kaip, pavyzdžiui, Lenkijos pasienyje buvo elgiamasi su migrantais. Taigi esmė ta, kad mes negyvename vakuume, suprantame, kas vyksta, ir laikinosios apsaugos priemonės nebus naudojamos geopolitinėms manipuliacijoms įgyvendinti, tačiau mes turime apsaugoti žmonių orumą.“

Žmogaus teisių ateitis – visų reikalas

Paklaustas, kaip pasiekti, kad galiausiai mes visi iš tiesų gyventume pagal EŽTK saugomas vertybes ir principus, ypač laikais, kai šiems principams yra iškilęs realus pavojus, EŽTT pirmininkas nusijuokė ir padėkojo už „lengvą“ paskutinį klausimą. Na, o surimtėjęs pasidalijo įžvalga, kad tarptautinis žmogaus teisių judėjimas žmonijos istorijoje prasidėjo labai vėlai – XX amžiaus septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje – ir pavadino tai „blyksniu žmonijos istorijoje“, nors ir labai reikšmingu.

R. Spano dėstė: „Žmogaus teisių judėjimą pradėjo įvairios nevyriausybinės organizacijos, po to jis tapo politinio dialogo dalimi ir galiausiai – juridine kategorija. Tačiau tai pareikalavo kainos, o kaina buvo ta, kad žmogaus teisės tapo kažkokia tarsi elitui priklausančia kategorija, kuria užsiima teisininkai, teisėjai, profesoriai, teisės studentai. Žmogaus teisių institutas daug metų vystėsi už (angl. „outside“) žmonių suvokimo, kodėl jiems jis yra svarbus, ribų. Tai yra žmogaus teisių instituto atmetimo priežastis.

Europos žmogaus teisių teismas. EPA nuotrauka

Būtent dėl šios priežasties didelė dalis europiečių klausia, ar žmogaus teisės skirtos tik nusikaltėliams. Kam man jų reikia? Geriau pasirūpinkite, kad ant mano stalo būtų maisto, ir duokite man darbą, sumažinkite nelygybę. Žmogaus teisės jiems atrodo tik didelio proto ir didelio ego žmonių užsiėmimas. Tai yra žmogaus teisių instituto problema. Jis turi būti grąžintas paprastiems žmonėms (angl. „to the grassroots level“).

Mes turėtume pakeisti pradinių mokyklų mokymo programas. Taip, turime mokyti vaikus kalbų, matematikos ir istorijos, bet taip pat turime juos mokyti demokratijos, žmogaus teisių ir ką reiškia saviraiškos laisvė. Tai svarbu. Man, islandui, lengva apie tai kalbėti, nes negyvenau sovietinėje santvarkoje kaip kai kurie iš čia esančiųjų. Bet mes turime nustoti galvoti apie žmogaus teises kaip apie kažkokį išskirtinį elito užsiėmimą ir turime pradėti kalbėti apie jas taip, kad tai rezonuotų žmonių mintyse ir širdyse. Juk žmogaus teisės yra esminė tema, kalbant apie žmonių orumą. Ir apie gerumą.

Apie tai reikia kalbėti kasdien. To turi būti mokoma. Ir, tikėkimės, ilguoju laikotarpiu mes sugebėsime apsaugoti žmogaus teisių egzistavimą. Nes, patikėkite, kaip mus moko istorija, egzistuoja rizika, kad ateinančiais dešimtmečiais mums gali tekti gyventi gyvenimą be teisės viršenybės ir saviraiškos laisvės. Tokio gyvenimo mes turime išvengti.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien