Žmogėdroms nereikia Evangelijos

Vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų svarsto, kad rusai gal kadaise ir buvę žmonėmis, tačiau masiškai susirgę ir virtę Untermenschen (pusžmogiais). Kitas įsitikinęs, kad žmonėmis jie niekada nebuvo tapę: „Putinas yra rusų pasekmė, o ne karo priežastis. Paskutinį kartą tapti žmonėmis rusai turėjo šansą po 1991-ųjų pučo. Proga nepasinaudojo. Demokratiją rusai atmetė. Kaip persodintą kiaulės širdį“, – kovo pabaigoje galėjome perskaityti „Delfyje“.

Esą karo su Ukraina giluminė priežastis nėra nei Putino režimas, nei net jo autokratinis valdymas, o patys rusai – tai jie yra „monstrai“, kaip ir jų prezidentas: „Ne Putinas pavergė rusų liaudį. Tai dauguma rusų laisva valia pasirinko būti Putino kleptokratų baudžiauninkais.“ Net ir Lietuvos Respublikos prezidentas balandžio mėnesį antrino – tiesa, kalbėdamas ne apie daugumą rusų, o tik apie karius Ukrainoje: „Šiuos žiaurumus galėjo įvykdyti tik zombiai, ne žmonės. Jie įgyvendino savo karinės vadovybės, kurie taip pat zombiai, įsakymus ir nuosekliai naikina Ukrainos tautą.“

„Zombiai“ yra iš afrikiečių kalbų kilęs žodis, vartojamas Karibų vudu kulte, atgijusiems mirusiesiems arba jų dvasioms pažymėti. „Monstras“, nuo lot. monstrum – pabaisa, baidyklė, apsigimėlis. Kasdienybėje esame įpratę, kad šios ir panašios sąvokos dažniausiai yra vartojamos fantastinėje literatūroje, filmuose, o tikrovėje nieko tokio neegzistuoja. Iš fantazijos šaltinių žinome, kad zombiai, monstrai ir kitokios pabaisos nėra žmonės, nors dažnai vaizduojamos kaip gana žmogiškos būtybės, kūnu, veiksmais daug kuo panašios į žmones. Tačiau daug ko ir neturinčios, pavyzdžiui, tai „būtybės be sąžinės“, vadinasi, be sielos ir be valios, tarsi dvasinės, bet ne dvasios, kažkokie pikti demonai, „bepročiai“, tegalintys tik kenkti ir naikinti.

Iš fantastikos šaltinių taip pat gerai žinome, ką su tokiais padarais reikia daryti: ko nuožmiausiai triuškinti. Naikinti kaip parazitus ar kenkėjus. Birželio pabaigoje vienas jaunas aktyvistas interviu LRT (!) taip tiesiai ir pasakė, kad „Rusijos federacijos žmonės yra agresoriai ir turi būti utilizuoti“.

„Rusijos valdžia privalo atsakyti dėl savo nusikaltimų“, – įsitikinęs G. Nausėda. Kiti įnirtingai reikalauja, kad Putinas ir jo bendrininkai atsidurtų Hagos tribunole – jie turi būti nuteisti ir įkalinti kaip karo nusikaltėliai. Visa bėda, kad ne tik kitur gyvenime, bet ir teisiamųjų suole zombiai, žmogėdros, orkai, monstrai ir kenkėjai niekada nesėdės. Teisiami būna žmonės; jie, o ne gyvūnai ar fantastinės būtybės atsako už savo veiksmus. Bausti reikia žmones, o zombius (jeigu jie jau perkelti į tikrovę), matyt, pasakų patarimu, reikėtų tiesiog sunaikinti.

Nusikaltimas, bausmė ir orumas

Po tvano Dievas sudarė su Nojumi sandorą. Joje Jis patvirtino, kad galima valgyti mėsą; kad maistui leidžiama pralieti gyvūnų kraują. Bet „už jūsų [žmonių] kraują, jūsų gyvybę, reikalausiu atsiskaityti…“ Už savavališką kito žmogaus nužudymą nusikaltėlis yra griežtai baudžiamas. Ir pats Dievas pasako, kodėl: „… nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų“ (Pr 9, 5–6). Kiekvienas žmogus, nors ir nuodėmingas, vis dėlto yra panašus į Dievą, Jį atspindi ar reprezentuoja. Kiekvienas žmogus. Todėl ir kiekviena žmogaus gyvybė Dievui yra brangi bei tam tikra prasme šventa. Dėl to už nužudymą Jis reikalauja atitinkamai bausti.

Kiekvienas žmogus yra vertingas ir unikalus, nes sukurtas panašus į patį Dievą. Kiekvienas turi savo orumą ir vertę, kurie yra gerbtini bei neatimami. Kiekvienas žmogus turi būti vertinamas ne todėl, kad sutinka su kažkieno politiniu ar religiniu požiūriu, bet kaip individualus asmuo. Nes Dievas Kūrėjas pagrindžia ir patvirtina kiekvieno žmogaus asmens reikšmę ir orumą.

Žmogaus orumas yra artimai susijęs su teisingumo ir teisės vykdymu. Senojo Testamento įstatyme įsišaknijęs bausmės adekvatumo principas, kuris išreiškiamas žymiojoje eilutėje Išėjimo 21, 24: „Akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją“ (vadinamasis „lex talionis“). Dažnai šie žodžiai laikomi archajiškais, primityviais, nors iš tikrųjų jais norima perteikti tik patį principą – bausmė privalo būti adekvati nusikaltimui. Kad sakinys turi būti suprantamas ne pažodžiui, o tik kaip principas, patvirtina ir toliau einančios eilutės. Pagal šį principą buvo griežtai apribotas kerštas. Pavyzdžiui, mirties bausmė galėjo būti skiriama tik už pačius sunkiausius nusikaltimus, bet ne už vagystę.

Egzistuoja tiesioginis ryšys tarp nusikaltimo ir bausmės. Todėl negalima bausti vien kitiems įbauginti arba savavališkai pagal valdovo ar teisėjų užgaidas. Kaltė kaip nusižengimas įstatymui turi būti įrodyta, o tuomet turi būti baudžiama. Pakartoto Įstatymo 25, 1–3 matome, kad nusikalsdamas žmogus tarsi užsitarnauja tam tikrą bausmę. Bausmė skiriama priklausomai nuo konkretaus nusižengimo – ne daugiau ir ne mažiau. Kiekvienas žmogus turi teisę būti nubaustas adekvačiai.

Atpildo ir bausmės apribojimo principas išsaugoja nusikaltusio žmogaus orumą. Minėtame tekste rašoma, kad nusikaltėlis išlieka „brolis“ (A. Rubšio vertime „artimas“); šiandien sakytume „bendrapilietis“. Nustatytą ir teisingą bausmę viršyti draudžiama, kad žmogus nebūtų „pažemintas“. Kad nuteistasis turi teises, kad jo orumas neatimamas, kad jis lieka žmogumi, kurio negalima niekinti – Biblijos laikais antikos kultūrų akivaizdoje buvo visiškai naujos nuostatos.

Palyginkime su romėnų kultūra. Nors romėnai turėjo puikiai išvystytą teisinę sistemą, tačiau dideles žmonių grupes, pvz., vergus, pavergtas tautas ir karo belaisvius buvo galima bausti savavališkai, kaip nori žiauriai bei bauginant ir žeminant. Toks buvo ir pagrindinis nukryžiavimo bausmės tikslas. Jėzaus teismo bylos istorijoje matome, kad romėnų gubernatorius Pilotas žinojo, jog Jėzus nekaltas (Jn 19, 6). Bet jis vis tiek turėjo įgaliojimą jį nuteisti myriop. Net jeigu kas nors Romoje būtų įrodęs, jog šis Galilėjos gyventojas nekaltas, nieko tai nebūtų pakeitę (nes Jėzus, kaip tuo metu ir dauguma imperijos gyventojų, neturėjo Romos pilietybės). O ir kareiviai galėjo daryti su juo ką tinkami – pasmerktieji vykdant bausmę nebuvo apsaugoti. Kai kurie dar nenukryžiuoti mirdavo nuo kareivių smurto.

Naujojo Testamento laiškai kreipiasi ne vien į bendruomenių vadovus ar vyrus, bet dažniausiai į visus miesto tikinčiuosius – tarp jų ir į vergus. Jau vien šis faktas tais laikais buvo neįtikėtinas. Kartais priekaištaujama krikščionybei, kad Šventasis Raštas, konkrečiai Naujasis Testamentas, aiškiai nepasmerkia vergovės institucijos. Bet nepastebima pagoniškos, nežmogiškos kultūros kritikos radikalumo.

Pavyzdžiui, Petras Pirmajame laiške tiesiai kreipiasi į namų ūkių tarnus (1 Pt 2, 18s). Jis ragina juos paklusti ir ištikimai tarnauti savo „šeimininkams“ ar savininkams. Č. Kavaliausko vertimas „šeimynykščiai“ šių dienų skaitytojus gali suklaidinti, kadangi apaštalas omeny turi vergus (taip verčia ir nemažai dabartinių Biblijos leidimų). Petras lygina vergų kančią su Kristaus kančiomis. Tai vergams suteikia visai netikėtą garbę ir orumą. Būtent šis orumas laikui bėgant labiau dekonstravo vergovę negu tiesioginis draudimas, kuris I amžiuje nebūtų davęs didesnio, o gal ir jokio rezultato.

Kad visi žmonės – ir vergai, ir moterys, ir barbarai, ir priešiškos tautos – turi prigimtinį orumą kaip Dievo kūriniai ir neatimamas teises, romėnams galėjo pasirodyti absurdiška mintis. Jų antropologija, mokymas apie žmogaus prigimtį, buvo kitokia. Biblijos žinia apie žmogaus sukūrimą pagal Dievo paveikslą ar atvaizdą viską pakeitė. Žmogaus vertė nebebuvo siejama su kilme, gebėjimu, naudingumu ar pan., o žmogaus teisės tapo neatimamos (Žr. ir C. S. Lewiso „Humaniška bausmės teorija“, „Prizmė“ 99/2, ir T. K. Johnsono „Žmogaus teisės ir krikščioniška etika“, lksb.lt, bei autoriaus „Respecting human dignity – Biblical perspectives“, lksb.lt).

Neapykantos religija

Visi teisiniai principai galioja ir per karą. Dauguma Bažnyčių sutaria, kad gynybinis karas yra teisingas ir pagal Dievo žodį leidžiamas. Tokio karo metu morališkai pateisinama nužudyti puolančios kariuomenės kareivį. Tačiau tai nekeičia fakto, kad ir priešiškų pajėgų kovotojas išlieka žmogumi su savo ypatinga verte ir orumu.

Deja, egzistuoja efektyvus būdas padidinti nusiteikimą nužudyti priešų kareivį – tai sukelti kolektyvinę neapykantą visai priešų tautai. Priešiškos valstybės (agresorės) kariai nenužmoginami tiesiogiai, bet dirva tam ruošiama. Kai 1813 m. vokiečiai pradėjo išsilaisvinti iš Napoleono gniaužtų, Ernstas Moritzas Arndtas pasakė kalbą „Apie tautos neapykantą“ (Über Volkshaß). Ja žinomas rašytojas siekė pakurstyti liaudies ar „nacionalinę neapykantą“ prancūzams: „Noriu neapykantos, tvirtos ir ilgalaikės vokiečių neapykantos prancūzams ir jų prigimčiai […]. Noriu neapykantos prancūzams, ne tik šiam karui, noriu to ilgai, noriu amžinai.“ Tegul ši neapykanta „šviečia kaip vokiečių tautos religija, kaip šventas ilgesys visose širdyse“.

Bet ir 1809 m. Arndtas jau rašė: „Taip, aš nekenčiu, tai yra mano troškimas ir mano gyvenimas; nekenčiu intensyviai ir karštai.“ Neapykantos tikslas – sunaikinti žvėrį ar monstrą (vok. „Scheusal“), t. y. prancūzus. Visi tie milijonai, kurie Napoleono vedami užpuolė vokiečių kraštus, yra kenkėjai („Franzosenungeziefer“). Po šimtmečio, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, vokiečių rašytojas E. Lissaueris viską perėmė ir pritaikė Anglijai. Netrukus jo „Neapykantos dainą Anglijai“ mokėjo bene kiekvienas vokietis.

Misija Niurnberge

Šiandien mėgstama lyginti Rusijos prezidentą su vokiečių diktatoriumi A. Hitleriu, o rusus – su Trečiojo reicho gyventojais (pvz., „Kas yra ta Rusija? 100 mln. žmonių, paversti į kaimenę, kuri šaukia ‘Heil Putin!’, kaip kadaise nacistinė Vokietija šaukė ‘Heil Hitler!’…“). Net jeigu šis palyginimas yra pagrįstas ir teisingas, tada, po karo, sąjungininkų elgesys su nacių nusikaltėliais rodo, kad šie išsaugojo žmogiškumą. Šiandien tvirtai galima pasakyti, jog turime labai džiaugtis, kad buvo siekta vokiečius tik perauklėti, o ne sunaikinti ir kad dėl to neapykantos spiralė buvo sustabdyta ir toliau nebesisuko.

Kai kurie nacių vadai kaip Himmleris, Goebbelsas ir pats Hitleris karo pabaigoje ar netrukus po karo nusižudė. Beveik visas kitas režimo galvas amerikiečiai, britai ir rusai pagavo, įkalino ir jau 1945 m. rudenį atvedė į teismą – prasidėjo Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas. Kaltinamųjų suole sėdėjo per 20 aukšto rango nacių valstybės pareigūnų, žinomiausias Hitlerio oro pajėgų ministras ir senas jo bendražygis H. Göringas.

Tribunolas buvo naujovė ir savotiškas eksperimentas. Visiems buvo aišku, kad nacių režimas įvykdė daugybę nusikaltimų. Bet ką daryti su nacių vadais? Dar 1944 W. Churchillis pasiūlė visus tiesiog sušaudyti. Vis dėlto sąjungininkai sutarė, kad būti naciu, net aukšto rango, dar nėra pakankamas pagrindas atimti žmogaus gyvybę. Buvo atsižvelgta ir į Vakarų teisės tradicijas ir krikščionišką principą, jog individuali kaltė turi būti įrodyta. Turi vykti tvarkingi teismo posėdžiai ir būti surinkti liudijimai bei įrodymai; būtina ir gynyba.

Nors, žinoma, tribunolo teisinė bazė iš dalies buvo nauja ir nesubrandinta, teisėjai labai stengėsi tikrai teisingai išspręsti kiekvieną bylą. Rezultatas buvo toks, kad po metų, 1946-ųjų rudenį, tribunolas visiškai išteisino tris kaltinamuosius, o septyniems paskelbė ilgo įkalinimo bausmes; „tik“ vienuolika vyrų buvo nubausti mirtimi (pakariant).

Atsakinga už nacių tardymo įkalinimą buvo JAV kariuomenės vadovybė. Ji nusprendė suimtiesiems paskirti du karo kapelionus sielovadai (kaip numato ir Ženevos konvencija). Be abejo, tam buvo ir pragmatinių priežasčių. Kapelionai turėjo užtikrinti, kad kalinių psichika nešlubuotų ir jie liktų tinkami stoti prieš teismą. Vis dėlto pagrindinė motyvacija buvo krikščioniškas įsitikinimas, kad ir nusikaltėliai lieka žmonėmis su žmogiškomis sielomis – ir netgi tas pražuvusias sielas galima vesti šviesos ir išganymo link.

Kadangi visi naciai buvo krikštyti ir formaliai priklausė evangelikų ar katalikų Bažnyčiai, kapelionais tribunolas paskyrė JAV Misūrio sinodo liuteronų kunigą Henrį Gerecke‘ę (1893–1961) ir katalikų kunigą, pranciškoną Sixtą O‘Connorį (1909–1983) iš Niujorko valstijos. JAV žurnalistas T. Townsendas Gerecke‘ės gyvenimui ir misijai tribunole net paskyrė veikalą Mission at Nuremberg (2014).

Niurnbergo karo nusikaltėlių kalėjimo vadovas B. Andrusas padarė viską, kad šiai tarnystei būtų paskirtas būtent Gerecke‘ė. Vokiečių kilmės Gerecke‘ė prieš tėvo valią buvo tapęs liuteronų kunigu ir tarnavo vienoje Sent Luiso griežtos liuteronybės pakraipos bažnyčios parapijoje. Ketvirtajame dešimtmetyje, Didžiosios depresijos metu, Gerecke‘ė buvo įsitraukęs į intensyvią socialinę ir evangelistinę veiklą, ypač rūpinosi kaliniais bei asmenimis iš socialinių paraščių. 1943-iaisiais jis savanoriškai įstojo į gretas JAV karo kapelionų, kurių tuo metu labai trūko. 1944/45 metais jis dirbo karo ligoninėje Anglijoje, po karo – Miunchene.

Liuteronų tikėjimas, vokiečių kalbos žinios ir patirtis kalėjimuose – viskas tiko, ir Gerecke‘ė nėrė į darbą. Pagrindiniu savo tikslu jis tuo metu iškėlė tokį: ir šiems kaliniams skelbti Evangeliją bei kuo daugiau jų atvesti prie tikėjimo į gyvąjį Dievą.

Gerecke‘ė nebuvo naivus ir neturėjo iliuzijų dėl nacių siaubingų nusikaltimų. Kelis kartus kapelionas buvo aplankęs Dachau koncentracijos stovyklą (kaip ir  O‘Connoris Mauthauseno stovyklą). Kadangi Gerecke‘ė buvo savanoriavęs Pirmajame pasauliniame kare, o Antrajame du jo sūnūs kovojo Europoje, tai žinojo: žmonių teismas Niurnberge skelbs savo verdiktą žemėje, ir jis bus griežtas; abu kapelionai neturėjo jokių abejonių dėl mirties bausmių teisėtumo ir moralumo. Bet jų didesnis rūpestis buvo kitas – šių nacių amžinasis likimas, Dievo teismo verdiktas danguje. Abu gerai žinojo, jog ir nuteistas myriop žmogus Dievo akivaizdoje gali būti išteisintas bei gyventi amžinai.

„Tegul Jėzus manęs pasigaili“

Gerecke‘ė ir šiame ypatingame kalėjime pasirodė kaip gabus sielovadininkas. Jis užmezgė tvirtą žmogišką ryšį su kai kuriais iš jam paskirtų evangelikų konfesijos kalinių. Trylika kalinių lankydavo jo pamaldas (dar keturi – O‘Connorio Mišias). Kai 1946 m. birželį kalėjime pasklido gandas, kad Gerecke‘ės žmona Alma savo vyrą kviečia atgal į tėvynę, kaliniai parašė laišką Almai su prašymu neatimti iš jų kapeliono. Jis esąs jiems būtinas ir toks artimas, kad jie visi neįsivaizduoją buvimo kalėjime be jo. Laiške buvo net rašoma: „Mes tiesiog pradėjome jį mylėti.“ Visi kaliniai be išimties (t. y. ir katalikai bei tie, kurie atsisakė dvasinių paslaugų) pasirašė. Gandas ir teliko tik gandu, bet iškalbusis laiškas išliko.

Tačiau net ir Gerecke‘ės pastangos ne visada duodavo norimų vaisių. Štai jis ragindavo H. Göringą: „Visiškai atiduokite savo širdį ir sielą savo Gelbėtojui, pone reichsmaršale!“ Nors šis buvo krikščionių Bažnyčios narys, bet tvirtino negalįs pritarti pagrindinėms krikščionybės tiesoms. Göringas išjuokė Sukūrimo istoriją ir idėją, kad Rašto autoriai buvę Dievo Dvasios įkvėpti, taip pat aiškiai atmetė išganymą per Kristaus mirtį ir prisikėlimą. „Tik sakykite: ‘Jėzau, gelbėk mane!’“, maldavo Gerecke‘ė. „Ne! – atšovė Göringas. – To negaliu. Šis Jėzus, apie kurį kalbate, – man jis tik dar vienas gudrus žydas.“ Gerecke‘ei dar pridūrė: „Jūs patys visu tuo netikite.“

Göringas save laikė tikinčiu į Dievą (vok. gottgläubig), bet tas Dievas buvo ne Biblijos: „Pastoriau, tikiu į Dievą. Tikiu, kad jis kontroliuoja žmonių veiksmus, bet tik reikšmingesnius. Jis per didelis, kad Jam rūpėtų smulkūs dalykai kaip Hermano Göringo likimas.“ Jis net norėjo priimti Viešpaties Vakarienę, bet Gerecke‘ė atsisakė suteikti, nes Göringas neturėjo tikėjimo į Jėzų Kristų, todėl nebuvo laikytinas krikščionimi. Prie duonos ir vyno kapelionas prileido tik tuos, kurie nuoširdžiai atgailavo ir tikėjo. O nacių lyderis pripažino tik tiek, kad jo aštuonerių metų dukra tiki „į Jūsų gelbėtoją, o aš – ne“.

Tarp kalinių buvę užkietėjusių nacių kaip Kaltenbrunneris, Rosenbergas ir Streicheris. Tuo tarpu apie W. Keitelį, J. V. Ribbentropą, E. Raederį ir F. Saukelį Gerecke‘ė rašė: „Dievas per tą laiką pakeitė jų širdis…“ Pavyzdžiui, Hitlerio užsienio reikalų ministras Ribbentropas „visai pasitiki Avinėlio krauju, kuris pašalina pasaulio nuodėmes. Jis prašė, kad Dievas pasigailėtų jo sielos“. Prieš pat mirtį kartuvėse jis ištarė kapelionui: „Vėl jus pamatysiu.“

Vokiečių kariuomenės vadas Wilhelmas Keitelis priėmė Komuniją ir dėkojo Gerecke‘ei: „Jūs man daugiau padėjote, negu jūs žinote. Tegul Kristus, mano Gelbėtojas, būna su manimi per visą kelią. Man Jo labai reikia.“ Kunigas Keitelį net vadino savo draugu. Kai Gerecke‘ė aplankė karininką likus kelioms valandoms iki egzekucijos, Keitelis „verkė, visas drebėjo ir sunkiai kvėpavo“. Trumpame kelyje nuo karcerio iki kartuvių nuteistasis citavo Biblijos eilutes ir niūniavo XIX a. giesmę „Harre, Meine Seele“ („Lauki, siela mano“, Krikščioniškos giesmės, nr. 342), kurios žodžiai, atrodo, Keiteliui toje situacijoje kalbėjo į širdį: „Lauki, siela mano, Dievo tiktai! / Jis tave išgano, gelbėja mielai. / Nors viskas grius, / Būki tu kantrus, / Tavo tikras džiaugsmas / Viešpats Jėzus bus.“

Paskui su kapelionu drauge sukalbėjo vokišką maldą, su kuria buvo abu užaugę: „Kristaus kraujas ir teisingumas / Tai mano puošmena ir garbės drabužis; / Su juo aš stovėsiu Dievo akivaizdoje, / Kai eisiu į dangų. Amen.“ Keitelio paskutiniai žodžiai Gerecke‘ei buvę tokie: „Visa širdimi dėkoju jums ir tiems, kurie jus atsiuntė.“ Tuo tarpu Rosenbergas iki gyenimo galo kratėsi visų religinių patarnavimų; „katalikas“ Kaltenbrunneris atsiveikino žodžiais: „Atlikau savo pareigą pagal įstatymą“, o J. Streicheris tik dar kartą sušuko: „Heil Hitler!“

Savo ataskaitoje Gerecke‘ė rašo, jog jis nuoširdžiai tiki, kad Frickas, Sauckelis, Ribbentropas ir Keitelis „mirė kaip atgailaujantys nusidėjėliai, pasitikintys Dievo gailestingumu ir prašantys atleidimo. Jie tikėjo Jėzų, kuris praliejo savo kraują už jų nuodėmes“. Ir kunigas O’Connoris H. Franko sūnui patvirtino, kad jo tėvas nuėjo „tiesiai į dangų“.

Po teismo Gerecke‘ė sulaukė nemažai kritikos, buvo vadinamas „nacių draugu“ ir antisemitu. Jis perskaitė visus šmeižto laiškus, bet niekada neapgailestavo, kad palydėjo nacius iki egzekucijos vietos. Jam niekada ir nebuvo kilę klausimų, ar reikia rūpintis jų sielomis. Žmones reikia nubausti už nusikaltimus, bet jiems reikia paskelbti ir Evangeliją.

Bene ryškiausias dvasinis posūkis iš visų nuteistųjų tribunole buvo Hanso Franko, kuris kun. O’Connorio pastangų dėka grįžo į katalikų tikėjimą. Teisininkas Frankas karo metu buvo Lenkijos Generalgubernijos vadovu ir be skrupulų vykdė lenkų bei žydų naikinimo politiką. O’Connorį dar mažiau negu Gerecke‘ę galima apkaltinti naivumu, nes jis su savo daliniu 1944/45 m. buvo primose fronto linijose ir vienas iš pirmųjų įžengė į išvaduotos Mauthauseno koncentracijos stovyklos teritoriją.

Šis kapelionas sugebėjo net ir „Lenkijos skerdiką“ atlydėti iki tikros atgailos. Po nuosprendžio paskelbimo 1946 m. spalio 1 d. Frankas sakė: „Aš to nusipelniau ir laukiu įvykdymo.“ Po to jis dar kreipėsi į vokiečių tautą: „Visų pirma Dievas kalbėjo ir įvykdė nuosprendį Hitleriui, jam ir sistemai, kuriai tarnavome bedieviškai mąstydami. Todėl tegul ir mūsų tauta būna atšaukta iš kelio, kuriuo ją vedė Hitleris ir mes su juo. Prašau mūsų žmonių nesustoti šia kryptimi ir nežengti nė žingsnio į priešingą pusę.“ O’Connoris perteikė jo paskutinius žodžius prieš pat mirtį šitaip: „Tegul Jėzus manęs pasigaili.“

Abu karo kapelionai iš Biblijos žinojo, kad ir sunkūs nusikaltėliai, nors baudžiami mirtimi fiziškai, gali būti išgelbėti dvasiškai. Juodu visą laiką drąsino vieno iš tų nusikaltėlių, kurie buvo kryžiuojami kartu su Jėzumi, pavyzdys. „Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti“, vienas atsakė kitam, kuris įžeidinėjo Jėzų. Tikėjimu prie pat mirties slenksčio jis kreipėsi į Jėzų: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Tas jam užtikrino: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 41–43).

Juodu taip pat nepamiršo, kad Paulius/Saulius iki atvertimo netoli Damasko (Apd 9, 3–9) buvo tikras skerdikas – apimtas gilios neapykantos visiems krikščionims, kuriuos siekė nužudyti (Apd 9, 1). Apaštalas pats pripažino: „Daugybę šventųjų [t. y. krikščionių] įmesdinau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau“; jis buvo „be saiko prieš juos įtūžęs“ (Apd 26, 10–11; žr. ir 8, 1); „iki mirties bausmės persekiojau šį Kelią“, t. y. Bažnyčią, krikščionis (Apd 22, 4). Didysis krikščionijos apaštalas buvo persekiotojas ir žudikas, „piktžodžiautojas… ir smurtininkas“ ir todėl „pirmasis“ – t. y. blogiausias – iš nusidėjėlių (1 Tim 1, 13.15).

Dauguma Rusijos, Vokietijos ar Lietuvos gyventojų yra kartą pakrikštyti (kaip ir sėdėjusieji Niurnbergo teisiamųjų suole), tačiau nepažinę asmeninės atgailos už nuodėmes ir asmeninio tikėjimo. Todėl visiems žmonėms – ir moraliausiems, ir žemių žemiausiai puolusiems – būtina skelbti Gerąją Naujieną apie „Kristaus kraują ir teisumą“, kitaip ir tie, ir anie tikrai mirs, linkėsime jiems to, ar nelinkėsime. Nužmogindami žmones iki zombių, mes pasitraukiame nuo šios užduoties, užimdami visai ne tą poziciją, kurią turėtume, ir taip pasmerkiame juos šiai, bedieviškai, mirčiai – tikrai lyg kokius zombius, besielius, bejausmius, tarsi ne Dievo sukurtus.