Žmogiškumo ir talento dermė: aktoriui L. Laucevičiui – 70 metų

Išskirtinis aktoriaus kūrybinis kelias bei talentas įvertintas ir ne vienu aukščiausiu teatro apdovanojimu. Jubiliejaus išvakarėse kalbinti jo scenos bendražygiai, aktoriai bei režisieriai pasidalijo mintimis apie Liubomiro Laucevičiaus teatrinį kodą, akcentuodami jo didį žmogiškumą ir erudiciją.

Režisierius Gintaras Varnas: Galvojau, kaip apibūdinti aktorių Liubomirą, teatre visų vadinamą Liubu. Juk pasakyti, kad jis geras aktorius, nepakanka. Žinoma, tai jau daug, ypač tarp gausybės vidutiniškų ar net prastų aktorių. Ir vis dėlto, manau, ta skiriamoji jo aktorystės žymė yra intelektas. Jis protingas, puikiai gebantis analizuoti kūrinį ir vaidmenį, jo personažo veiksmų analizė būna puiki, iš jo galėtų mokytis jaunieji kolegos. Liubomiras labai tikslus kiekvienoje replikoje. Tai reta savybė – būti itin tiksliam ir įtaigiam. Kitas svarbus gebėjimas – perprasti medžiagą bei būsimo spektaklio stilistiką ir vaidinti toje stilistikoje (ne „pro šalį“). Tai irgi susiję su intelektu, apsiskaitymu, literatūros išmanymu. Ir dar vienas gebėjimas mane visada žavėjo – L. Laucevičius turi prigimtinę sceninio tikrumo, tiesos dovaną, kurią teatre mes vadiname organika. Atrodytų, tai paprasta, bet toli gražu taip nėra, daugybė aktorių net nesupranta, kad jiems toli iki tikrosios organikos: spaudžia, rėkia, būtinai kalba pakeltu balsu ir t. t. O Liubas visada tikras, jo žodis sminga ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia. Tai gali būti prigimtinis talentas, galbūt tą savybę išlavinti labai padėjo kinas (Liubomiras iki šiol daug filmuojasi kine), bet iš esmės tai irgi susiję su intelektu. Jis žino, supranta, ką ir kodėl daro. Ir tai įtikina.

L. Laucevičius garsus blogiukų kūrėjas. Jį kažkodėl sunku įsivaizduoti vaidinantį lyrišką herojų. Gal tai tradicija (na, teatre būna tokių amplua atšvaitų net ir šiais laikais, nors ta sąvoka jau nebevartojama), gal kažkokios asmenybės spalvos, bet man atrodo, tai irgi susiję su jo skvarbiu ir skeptišku protu. Liubas vaidmenį konstruoja per protą, ne per jausmus. O ta savybė ypač tinka, kai vaidini gudrius, suktus, klastingus antiherojus. Tokie buvo jo asesorius Brakas „Hedoje Gabler“, Lužinas „Nusikaltime ir bausmėje“, Patriarchas „Natane Išmintingajame“. Jis taip pat puikus komiškų vaidmenų bei nedidelių ryškių epizodinių charakterių kūrėjas (Veiskopfas „Gete“, keli personažai „Biografijoje: vaidinime“, „Nusiaubtoje šalyje“ ir kt.).

L. Laucevičius gerbia didžiąją klasikinę literatūrą ir mėgsta vaidinti spektakliuose, kurių pagrindas yra rimta literatūra. Jį labai vertino amžinatilsį Leonidas Donskis, sakydamas, kad Laucevičius – didelis šekspyriško masto aktorius, tik režisieriai kažkodėl to nemato. Gal pamatys… To ir linkiu Liubui gražaus jubiliejaus proga.

Režisierius Jonas Jurašas: Sutikęs tokio talento, temperamento, intuicijos ir darbštumo aktorių, režisierius gali būti ramus ir tvirtas. Liubomiras dirba ilgai, bet užtikrintai, kiekvieną dieną pasirengęs mėginti, klysti, keltis ir eiti pirmyn. Jis nebijo priimti netikėtų režisieriaus idėjų ir siūlyti savo. Toks aktorius režisieriui yra atrama, ramstis, nešantis mintį ir emociją.

Aktorė Jūratė Onaitytė: Liubomirai, viename interviu radijo laidoje, paklaustas apie aktoriaus vienatvę, atsakei, kad aktoriaus, menininko gyvenime vienatvė yra esminis dalykas. Vienatvėje, niekam netrukdant, gali laisvai fantazuoti, laisvai apgalvoti tą temą, tą kūrybinę medžiagą, kurią tau paskiria ar pats pasirenki. Kai esi teatre ar filmavimo aikštelėje apsuptas žmonių, kolegų, netenki tos galimybės. Visa širdimi linkiu Tau, Liubomirai, kuo daugiau įvairios, Tau įdomios ir Tave žavinčios kūrybinės medžiagos, kad galėtum džiaugsmingai, kūrybingai mąstyti ir fantazuoti toje savo vienatvėje.

Aktorius Saulius Čiučelis: Liubomiras Laucevičius man yra žmogiškumo, erudicijos, inteligentiškumo, nepakartojamo humoro jausmo ir, žinoma, talento samplaikos pavyzdys. Atmetus profesinius dalykus, kurie yra neabejotinai žavintys ir skatinantys mane, jauną aktorių, mokytis stebint Liubomirą Laucevičių, vis dėlto į pirmą vietą iškelčiau Liubomiro žmogiškumą, galimybę rasti dialogą ne tik kalbant apie profesinius dalykus, bet ir gyvenimiškus reikalus. Mūsų dėstytoja šviesios atminties prof. Algė Savickaitė sakydavo, kad aktorius pirmiausia turi būti Žmogus (asmenybė). Šių žodžių įprasminimą matau ir jaučiu, bendraudamas su Liubomiru Laucevičiumi. Galiu pasakyti, kad gera būti tame pačiame laike su šiuo Žmogumi (…).

Pamenu labai sunkias vieno spektaklio repeticijas, kai atrodė, kad niekas nesidėlioja, medžiaga sunkiai suvokiama, personažas tolimas ir nesuprantamas, niekaip neužčiuopiu, kur ta jo paslaptis, kabliukas, kurio galėčiau nusigriebti. Akivaizdu, kad tokios situacijos neteikia daug džiaugsmo nei aktoriui, nei režisieriui. Bet Liubomiras Laucevičius, stebėdamas šią situaciją, po repeticijų vis pasakydavo po kokį žodį kitą, ir tai nebuvo patarimai, kaip vaidinti, nebuvo net kalba apie konkrečią sceną, bet tiesiog draugiški persimetimai keliomis frazėmis, kurių gal dabar net negalėčiau pakartoti, bet jose buvo kažko tokio, kas suteikia energijos nenuleisti rankų ir pajusti kolegiškumo, komandos esmę.

Generalinis teatro direktorius, aktorius Egidijus Stancikas: Liubomiras Laucevičius ir mano kartos aktoriai Arūnas Stanionis, Dainius Svobonas, Eugenija Bendoriūtė į teatrą atėjome tais pačiais metais. Jis – iš Klaipėdos dramos teatro, o mes, 1990 m. vasario 1 d., – iš tuometės Akademijos. Susitikome Jono Jurašo „Smėlio klavyruose“. Turbūt dėl to pasąmonėje išliko jausmas, kad su Liubomiru esame ne tik naujos nepriklausomybės, naujos eros aktoriai, bet ir kurso draugai – na ir kas, kad kartu nestudijuota, bet kartu ateita į teatrą.

Liubomiras yra jaunatviškas, energingas, pilnas idėjų eruditas. Tai atsinešta su genais. Gimęs Vilniuje, aplinkoje, kuri jį prijaukino prie knygos, jis yra ypač intelektualus aktorius, išsiskiriantis aštriu analitišku kritiniu ir vis dar originaliu mąstymu. Kūrybos išskirtinumas ir yra menininko sugebėjimas unikaliai prisiliesti prie temos ir analizuojamos problematikos. Liubomiro intuityvios įžvalgos vaidmenis padaro labai pranašiškus, o tai – didžio menininko savybės. Visi jo vaidmenys yra suradę šiuolaikinę problematiką atspindinčius kampus „čia ir dabar“, o jo kūryba sulaukia atliepimo tarp žiūrovų.

Kokį Liubomirą pažįstu kaip žmogų? Jį supa ramaus, išlaikyto, nuoseklaus, protu ir logika besivadovaujančio žmogaus įvaizdis. Bet jis yra menininkas, kūrėjas, jo viduje slepiasi vaikas, paauglys: protestuojantis, konfliktuojantis, padaužiškas, žaismingas. Jis gali būti teisingai tiesus, nesislepiantis už diplomatijos vingrybių, bet pasakantis tiesą. Liubomiras – daugiabriaunis, aštrus ir nenugludintas deimantas.