Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Žmogus ar simbolis?

Nijolė ir Juozas Treifelbergo kalnuose per vestuvės. Laimos Vincės archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2022 m. Nr. 7)

„Apie anuos nepamirštamus laikus: Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimas“ (sudarytoja Laima Vincė-Sruoginis). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021, 478 p. Dailininkas – Rokas Gelažius.

2021-ieji Lietuvos Respublikos Seimo buvo paskelbti partizano Juozo Lukšos-Daumanto metais. Tačiau ne tik proginėje – šimtųjų gimimo metinių – aktualizacijoje prisimename praėjusio amžiaus penkto–šešto dešimt­mečio įvykius.

Akivaizdu, kad pastaraisiais metais partizaninio karo temos diskursas stipriai plečiasi: istoriko Mariaus Ėmužio studija „Partizanė“, paroda Lukiškių kalėjime „kovotoJOS XIX–XX“, istoriko Bernardo Gailiaus romanas „Kraujo kvapas“ iliustruoja naujai susiformavusius partizanų istorijos interesantų poreikius: įvairesnių siužetų paieškos, moterų patirtys, kitoks, meninis kalbėjimo būdas. Šiame kontekste naujai aktualizuojami gali būti ir partizanų egodokumentai.

Knygoje „Apie anuos nepamirštamus laikus“ publikuojamas partizano Juozo Lukšos-Daumanto ir jo mylimosios Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimas. Jųdviejų laiškai apima dvejų metų laikotarpį: nuo pažinties pradžios 1948 m. liepą iki 1950 m. rugpjūčio mėnesio, kai Lukša sugrįžo į Lietuvą. Derėtų priminti, kad Lukšos laiškai jau buvo publikuoti knygoje „Laiškai mylimosioms“, išleistoje Čikagoje 1993 m., o po metų – ir Lietuvoje.

Anuomet knygoje paskelbta didžioji dalis Lukšos laiškų ir vienas Bražėnaitės laiškas. Tad daugumai knygos „Apie anuos nepamirštamus laikus“ skaitytojų bus atpažįstamas partizano laiškų turinys, tam tikros jo kalbinės raiškos formos, pavyzdžiui, kinematografijoje ypač pagarsėjęs Lukšos pasakymas, kad jis turi dvi žmonas – Lietuvą ir Nijolę. Tačiau abipusė epistoliarika atveria naujus kontekstus: knygoje publikuotas visas jųdviejų susirašinėjimas ir du anksčiau nepublikuoti Juozo laiškai (1949-01-21 ir 1950-08-26); kelios faksimilės, suteikiančios galimybę skaitytojui pamatyti ir priartėti prie laiško medžiagiškumo. Šalia kai kurių laiškų – pačios Bražėnaitės komentarai ir paaiškinimai.

Juozas Lukša-Daumantas Paryžiuje 1949 m. Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos muziejaus nuotrauka

Juozą ir Nijolę supažindino bendri pažįstami – Jonas Pajaujis ir Petras Vilutis 1948 m. liepą Paryžiuje, kur Bražėnaitė daugiau nei pusmetį dirbo ligoninėje. Žiemą ji susirgo tuberkulioze, vėliau persikėlė į sanatoriją Sancellemoze. Kadangi susitikdavo retai, susirašinėjimas tapo bene vienintelis būdas palaikyti ryšį. Pirmasis Juozo laiškas (1948-07-24, p. 21) rodosi kiek nedrąsus, adresuotas Nijolei ir Marytei Arštikaitytei.

Vėliau siųsti laiškai skirti tik Nijolei, o jau trečiame laiške atsiranda ir naujas parašas – „Tavo Juozas“. Parašuose įvardis „tavo“ tampa esminiu, išreiškiant savęs paskyrimą kitam: Nijolė dažnai pasirašo kaip „Tavo Širdis“, „Tavo žmonelė“, „Tavo Nilė“, o Juozas, nestokodamas humoro, kaip „Tavo Latras“ ar „Tavo Skrupulas“, priimdamas ir perimdamas Nijolės jam suteiktą epitetą dėl begalinio rūpestingumo.

Susirašinėjimas intensyvus – laiškai siunčiami kas kelias dienas, nepaisant to, kad Paryžiuje besislapstantis Juozas vis keičia gyvenamąją vietą. Įveikdami erd­vės distanciją Juozas ir Nijolė susikuria uždarą jųdviejų idealistinio pasaulio erdvę popieriaus lape. Nors susirašinėjimas vyksta Vakaruose – anapus geležinės uždangos, – jųdviejų pasaulio ašimi tampa Lietuva, daugiau nei tėvynė – tai ir egzistencinis būties pagrindas, gyvenimo laimės sąlyga: „mudviejų laimė neįmanoma be tėvynės laisvės“ (1949-01-12, p. 35).

Laiškai emociškai itin stiprūs, juose meilė ir asmeninės patirtys persipina su gyvenamojo laiko realybe – svarbiausiais politiniais įvykiais ir kasdienybe egzilyje. Laiškuose taip pat aprašomos skaudžios artimųjų žmonių netektys, kai kurie labai specifiniai epizodai, kaip kad laiškų siuntimo instrukcijos. Akivaizdu, kad Nijolė ir Juozas rūpinosi vienas kitu. Gavęs dovanų Nijolės numegztas kojines, Lukša klausia: „Kuo už šį šedevrą reiks Tau atsiteisti?!!!“ (1950-02-12, p. 284); o sužinojęs, kad Nijolė sanatorijoje ruošiasi skaityti pranešimą apie Lietuvos dailininkus, atsiunčia jai knygą.

Abu vienas kitą sveikina ne tik gimimo dienos, vardadienio, bet ir Vasario 16-osios proga: „Tave, mano brangus Juozuk, sveikinu visa savo širdim ir Tau linkiu, kad visa kova už laisvę sekantiems metams atneštų Vasario Šešioliktai ne skausmo, bet džiaugsmo ašaras“ (1950-02-15, p. 288). Svarbiausia, kad abu patvirtina juos jungiantį dvasinį ryšį: jiems būnant kartu susikurtame laiškų erd­vės pasaulyje, už jo ribų vienas kitą lydi sielomis: „Aš taip pat, mano Juozuk, netikiu, kad mano siela kada nelydėtų Tavęs visur, kur tik Tu bebūtum“ (1950-01-26, p. 263), „aš vėl jaučiuos be galo laimingas visa siela skrisdamas į Tave, Mano Meilės Karalaite“ (1949-07-22, p. 131).

Stiprus partizano ryšys su Lietuva matomas įvairiose laiškų detalėse, pavyzdžiui, net lietuvių kalbos pamokėlėse: „Sveikinu Tave, Niliuk, su savo aquarijumu (rašyk lietuviškai! – akvariumu)“ (1949-08-31, p. 169). Lukšos kalba itin vaizdinga, joje netrūksta palyginimų, perifrazių: „Neretai aš klykdavau, lyg žuvėdra svetimuos vandenynuos nuklydus“ (1948-12-30, p. 30), „Norėčiau, kad Dangiškojo Stebukladario pirštai rikiuotų mūsų gyvenimo kelius, pagal nūdieninius mumyse rusenančius mudviejų norus“ (1949-01-15, p. 39).

Juozas Lukša (dešinėje) ir Jurgis Krikščiūnas 1947 m. pakeliui į Lenkiją. Trumpas atokvėpis. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka

Tiesa, Vakaruose toks leidinys galbūt nepraeitų šiuolaikinių politkorektiškumo filtrų, dažnai užmirštančių apie žmogaus gyvenimą konkrečiame laike, kultūrinėje ir geografinėje terpėje. Pavyzdžiui, Nijolei susirgus kepenų uždegimu, Juozas rašo: „Džiaugiuosi, kad Tu žadi greit nebebūti kiniete ir užmiršt tą varginančią ligą“ (1949-05-29, p. 93). Pateikia Lukša ir „kultūrologinių“ įžvalgų: „Gana ryškiai matyti skirtumas tarp mūsojo lietuviškojo misticizmo ir susikaupimo palydint tik ką praslinkusius gyvenimo slenksčius ir tarp jų pusiau laukinio džiaugsmo betrypiant negriškus šokius ir pusgirčiai laidant plačiai atvertas burnas“ (1949-12-26, p. 237).

Pirmą kartą publikuojami Bražėnaitės laiškai suteikia galimybę ją pažinti, pamatyti daugiau nei tik partizano mylimąją. Bražėnaitė – intelektuali ir stipri moteris, mokanti penkias kalbas, turinti gydytojos išsilavinimą, aktyviai besidominti politika: „Kiekviena minutė, kuri mudu fiziškai išskirs, tikrai daugiau sutvirtins mūsų dvasinį ryšį ir viskas bus paaukota Tavo (ir mano) pirmajai numylėtinei“ (1950-06-19, p. 324), – rašo Nijolė. Lietuvos laisvės svarba nebuvo Juozo primesta idėja, Nijolė norėjo, kad „mudviejų meilė tarnautų ne tik mudviem, bet ir kitiem šventiem reikalam“ (1950-01-24, p. 256–257), o viename laiške (1949-02-19, p. 55) prisipažįsta, jog niekada neprašytų Juozo atsisakyti partizano kelio ir šių žodžių laikosi – po vestuvių jie kartu praleido vos savaitę, nes Juozui reikėjo sugrįžti į Lietuvą.

Korespondencijos savotiška siužetine atomazga tampa pasakojimo perėjimas į vizualiąją erdvę – publikuojamos dokumentinės, jųdviejų nuotraukų albumo nuot­raukos. Kelis kartus (1949-05-29, 1949-11-10) Juozo ir Nijolės susirašinėjime suskambėjo Petro Vilučio balsas, kuris neįsiskverbia į jųdviejų susikurtą pasaulį, tačiau paskutinis laiškas publikuotame susirašinėjime yra rašytas būtent kito – Julijono Būtėno. Nijolei skirtame laiške (1950-10-09, p. 336) jis perduoda Juozo „atsisveikinamąjį bučkį“. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tai tampa simboliška – paskutinį tašką dviejų žmonių bendroje istorijoje, o šiuo atveju ir susirašinėjime, padėjo kitas, nepriklausęs judviejų idealistinio pasaulio realybei.

Skaitant laiškus neapleidžia literatūrai būdingas nerealumo efektas: susirašinėjimas – kažkas daugiau nei dokumentas, liudijantis apie praeitį ir dviejų žmonių ryšį. Algirdas Julius Greimas epistolinius mainus įvardijo geidulingos subjekto metafizikos vieta, intymumo ir paslapties erdve, kuri skatina apsinuoginti ir kuria iliuziją, kad galima viską išsakyti („Įžanga [į laiško semiotiką]“, vertė Kęstutis Nastopka, in: Baltos lankos, 2008, Nr. 28, p. 22–26).

Knygos skaitytojas įsibraudamas pažeidžia tąjį intymumą, todėl skaitant vis aplanko mintis, kad skaitoma tai, kas yra skirta tik užrašyto pasaulio veikėjams. Tai itin asmeniška, o bandant įvertinti, ir labai subjektyvu. Ar Lukšos ir Bražėnaitės susirašinėjimas yra gražiausias meilės tekstas lietuvių literatūroje, palieku vertinti literatūros ekspertams, bet, prisimenant kitų istorinių asmenybių publikuotus susirašinėjimus, iškyla epistolinio žanro subtilybių klausimas – kokio mato prireiks tai įvertinti?

Juozas ir Nijolė. Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos muziejaus nuotrauka

Juozo Lukšos ir Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimą iš abiejų pusių įrėmina keli tekstai: pirmuosiuose knygos puslapiuose Lietuvos Respublikos prezidento bei leidėjų žodis ir pačios Nijolės tekstas, paskutiniuose – sudarytojos Laimos Vincės apžvalginis tekstas „Mano Brangus Juozuk…“, kontrastuojantis su greta išspausdintu moksliniu Kęstučio Girniaus straipsniu „Neeilinis partizanas“.

Vincės tekstas patenkina skaitytojo smalsumą sužinoti knygos atsiradimo priešistorę, bet jame netrūksta romantizuoto istorijos vaizdavimo ir savęs kaip vieno svarbiausių dedamųjų leidinio istorijoje matymo: iki šiol buvo galvota, kad laiškai buvo sunaikinti, bet išsaugoti jie buvo patikėti būtent knygos sudarytojai. Klausimų kelia ir Lietuvos Respublikos Prezidento žodis, kuriame aptariant laiškų turinį teigiama: „Tai visų pirma istorija apie Didžiąją Meilę. […] Taip pat yra istorija apie Didžiąją Auką“ (p. 7–8). Jei pats susirašinėjimo turinys demistifikuoja ir iš naujo sužmogina Lukšą, t. y. atskleidžia jo buitį, jausmus, tai šis, knygą pradedantis tekstas, vis dėlto atskleidžia, kad Lukša mūsuose yra (tik) heroizmo, (tik) Lietuvos pasipriešinimo simbolis. Ir tik tada – žmogus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien