2020 07 30

Gabija Kadaškevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

„Žmogus man buvo priešas, iš kurio norėjau pasipelnyti. Dabar, kiek galiu, noriu padėti“. Edmundo istorija

Unsplash.com nuotrauka

Visuomenėje iškyla jautrių, skausmą keliančių ir nepatogių klausimų bei problemų. Viena jų – iš kalėjimo grįžusių žmonių adaptacija ir mėginimas integruotis į įprastą visuomenės gyvenimą. Tai nėra lengva, mat kalėjęs, o vėliau į laisvę išėjęs žmogus neretai susiduria su nepalankiai jo atžvilgiu nusiteikusia aplinka. Asmuo į laisvę išeina tarsi su „antspaudu“, todėl, dar būdamas įkalinimo įstaigoje bei išėjęs iš jos, jaučiasi atstumtas, svetimas ir nesuprastas.

Kas tokiais atvejais teikia stiprybės, padeda išbūti, pasikeisti, taip pat su kokiais iššūkiais tenka susidurti, kalbamės su vienu iš įkalinimo įstaigoje kalėjusių žmonių – Edmundu. Jis atvirai dalinasi savo istorija ir skatina kitus sunkiausiu gyvenimo momentu neskubėti kaltinti aplinkos sąlygų, tačiau gręžtis į save ir pačiam arba su Dievo pagalba ieškoti atsakymų, kurie išlaisvintų nuo priklausomybių ir padėtų pasijusti visaverčiu žmogumi.

Papasakokite, kaip gyvenote, kol patekote į kalėjimą. Kas nutiko, kad vėliau ten atsidūrėte?

Tada atrodė, kad gyvenau neblogai. Savaitgaliais gėriau, nusikalsdavau. Nedirbau, vogdavau. Nuo mokyklos laikų buvau įpratęs pats taip užsidirbti pinigų. Darydamas nusikaltimus patirdavau įtampą ir bandžiau ją kaip nors slopinti. Taip įnikau į alkoholį ir pradėjau vartoti narkotikus. Atrodė, kad nesu narkomanas, jeigu nesileidžiu narkotikų, bet juos pauostydavau, parūkydavau. Per keletą metų taip ir įklimpau. Atsipeikėdavau, kelias dienas pasportuodavau, pajudėdavau, ką nors nuveikdavau ir vėl net nepastebėdavau, kaip savaitgalis užsitęsia nuo penktadienio iki pirmadienio, pasitaikydavo ir iki antradienio.

Štai tokioje klampynėje klampojau iki tol, kol įvyko incidentas. Gyvenau su sugyventine, drauge pragyvenome trylika metų, turėjome du vaikus. Kai susipažinau su ja, tuomet buvau sportininkas, o ji – priklausoma nuo narkotikų. Bandžiau jai padėti, bet ir pats įklimpau.

Ir nusiritome iki tiek, kad padarėme nusikaltimą – nužudėme žmogų. Draugei buvo diagnozuotas emocinis nestabilumas, ji buvo tokia moteris: agresyvi, septynerius metus dziudo lankė, pasitikinti savimi.

Buvome nusipirkę namą iš tokios močiutės. Tądien išvažiavau nupirkti alkoholio. Draugė liko namie. Grįžęs pamačiau tokį vaizdą. Ji mušė tą močiutę tol, kol galiausiai ši numirė. Kodėl neužstojau? Užstojau, ją paguldžiau, liepiau kviesti greitąją, bet buvau pats taip apsvaigęs, kad nuėjau, išgėriau dar alkoholio ir tiesiog atsijungiau. Kai ryte pabudau, ji buvo jau mirusi. Ir tuo mane apkaltino. Nuteisė dvylikai metų. Sugyventinė tapo liudininke, melavo teismuose. Įvykio įrodymai buvo aiškūs: tai jos darbas. Kadangi praeityje, kaip ir minėjau, buvau nusikaltėlis ir iš keleto bylų buvau išsisukęs, tad tie patys policininkai pasakė: „Iš tų bylų išsisukai, o dabar sėdėsi už šitą.“ Taip mane ir apkaltino. Ji tapo liudininke, o mane padarė žmogžudžiu. Po aštuonerių metų kalėjimo mane paleido lygtinai.

Ką išgyvenote, kai patekote į kalėjimą? Apie ką daugiausia galvojote?

Viduje draskė tai, kad esu nekaltas. Galvojau… Iš tikrųjų tikėjau Dievu. Pataisos namuose puoliau melstis. Sakiau: „Dieve, tikiu, kad tu viską matei ir žinai, jog esu nekaltas.“ Iš pradžių nesupratau, kodėl tai įvyko. Tačiau laikui bėgant supratau, tai įvyko tam, kad pasikeisčiau, tai mano labui.

Kas labiausiai kėlė įniršį ir pyktį patekus į kalėjimą? Ką dėl to kaltinote ar, priešingai, išlikote ramus?

Pykau, žinokite, ir ant Dievo, ir viso pasaulio, ir ant savęs, kad iki to nusiritau. Lapkričio mėnesį man suėjo keturiasdešimt metų, buvo mano gimtadienis, ten taip pat buvo alkoholio ir visokių nesąmonių. Vieną rytą po tų gėrimų atsikėliau, pažvelgiau į veidrodį – išsigandau, nes savo akyse pamačiau tuštumą, kaip dabar atsimenu tą momentą, atsisukau į kambarį, draugė guli susitaršiusi, netvarka, peleninė, nuverstas butelis… Ir sakau sau: „Dieve, nejaugi turiu taip gyventi?..““ Ir man kilo mintis kažkur pabėgti, nes supratau, kad klimpstu – tas alkoholis ir ji. Ir kur man bėgti? Galvojau galbūt į kokį vienuolyną užsidaryti. Tokia mintis viduje buvo it šauksmas – gelbėk, Dieve. Ir vasario mėnesį patekau į kalėjimą. Na, tai galima pavadinti ir Dievo išgelbėjimu, per kalėjimą, skausmą, kančią.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Koks buvo jūsų santykis su Dievu ir tikėjimu? Ar prieš patekdamas į kalėjimą buvote tikintis žmogus?

Tikėjimas buvo, bet priblėsęs. Tuo metu, kai buvome užsienyje, įtikėjome ir pasikrikštijome, bet, kai grįžome į Lietuvą, ne viską atidavėme Dievui. Pasilikome su savo nuodėmėmis: rūkėme, pavartodavom. Ir klimpome toliau. Klaidžiojau. Darydamas nusikaltimus netgi dešimtinę nešdavau Dievui iš nusikalstamos veiklos. Tai tik parodo, kad tai buvo visiškas paklydimas. Tačiau visgi ta patirtis ir kažkoks troškimas buvo, tik labai pridengtas savanaudiškumu, arogancija.

Ar lankydavotės savanorių rengiamuose užsiėmimuose pataisos namuose?

Taip, aš inicijavau maldos grupelę, išmokau groti gitara, pradėjau šlovinti.

Unsplash.com nuotrauka

Kaip manote, kaip tokius užsiėmimus vertina pataisos namuose kalintys žmonės? Jiems tai vienas iš būdų praleisti laiką, t. y. pramoga ar kelias į atsivertimą, norą keistis?

Gali būti kategorija žmonių, kuriems tai pramoga. Taip pat kategorijų tų, kuriems tai yra nauda – šokoladukai, sausainiai, saldainiai. Ir labai mažai tokių, kurie buvo patyrę neteisybę ir tikrai ieško Dievo bei išsigelbėjimo, nori keistis. Tai štai šie žmonės suprato ir pamatė savo gyvenimo klaidas, kurias ir aš pamačiau. Nemačiau vaizdinių, bet viską suvokiau, supratau, kas tada blogai elgiausi. Tačiau labai gerai, jog yra tokių savanorių, kurie ateina, padeda išgyti, skleidžia Evangelijos žinią, kad Dievas tikrai yra, jog jis gydantis ir keičiantis.

Ar pats, būdamas vienas iš savanorių, nuvykęs į pataisos namus ir liudydamas savo istoriją, pastebite esančių žmonių pasikeitimus?

Taip, matau kai kurių ugnelę, aistrą ir viltį akyse. Tačiau mažai, daug žmonių su didele plėve ant akių. Jose nėra vilties, jie pasidavę. Tie, kurie ėjo tikėjimo keliu, kurie atsigręžė, šaukėsi Jo, patyrė Jo prisilietimą. Tačiau šiems žmonėms įvardinti užtektų vienos rankos pirštų. Tai yra unikumai.

Kaip manote, ar kalėjime sudėtinga išlikti savimi?

Sudėtinga, nors pradžioje mane pasitiko, skyrė gerą vietą, kur bachūrai, bet, kai jie pamatė, kad vaikštau į koplyčią, kilo įtarimas, kodėl ten einu, ką veikiu. Tuomet nuėjau gyventi ten, kur paprasti žmonės gyvena.

Kokia buvo jūsų kasdienybė pataisos namuose?

Pradėjau skaityti saviugdos knygas, be to, skaičiau ir Bibliją, nes jaučiau, kad man reikia keistis. Pradėjau knygas suvokti ir iš jų mokytis, kad reikia anksti keltis, daug skaityti, sportuoti, mąstyti, mokytis kalbų. Daviau sau žodį, kad kiekvieną dieną nė vienos minutės stengsiuosi nepraleisti tuščiai. Taigi skaičiau, kiek kalėjimo biblioteka leido, daug sportavau.

Ar dėl to teko patirti patyčių?

Taip, jeigu skaitai psichologinę knygą, tai beveik niekas nesišaipo, nes patys skaito tokias knygas, ieško minčių, ar nori vėliau pasipuikuoti ir mandri pasirodyti, kad daug ką žino. Bet, kai imi skaityti Bibliją, tada atsiranda priešprieša. Šalia mano spintelės būdavo krūvelė knygų, o viršuje – Biblija. Kai ateidavo kas nors pasirinkti knygų, pamatę Šventąjį Raštą sakydavo: „Tik nesiliesk prie šitos, nes užsikrėsi.“ Dievas mane traukė, taip žengiau per baimę ir melsdavausi atvirai nesislėpdamas. Perskaitęs Biblijoje, kad Danielius melsdavosi tris kartus per dieną, aš tą patį darydavau, kol kiti žaisdavo kortomis. Patyčių, prunkštimų, replikų dėl to tekdavo sulaukti nemažai, bet išgyvenau ir sustiprėjau.

Kas teikė stiprybės išbūti pataisos namuose?

Stiprybės teikė suvokimas, kad galima gyventi kitaip. Patekęs į kalėjimą pradėjau žymėtis savo teigiamas ir neigiamas savybes. Iš pradžių nieko teigiamo neradau, bet, pamenu, kad tada pažymėjau apie 24 neigiamas savo savybes. Toliau tai praktikuodamas pastebėjau, kad atsiranda teigiamų savybių. Laikui bėgant buvusį susireikšminimą, didelį ego, pakeitė empatija, noras išklausyti kitą.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte, kai išėjote iš kalėjimo? Ar buvo sunku, o galbūt priešingai, pavyko greitai integruotis ir gyventi įprastą gyvenimą?

Reikėjo kokių dvejų ar trejų metų, kol pastebėjau, kad daug baimių likę. Pamenu, nuėjau į banką, nemokėjau internetu naudotis, dėl to buvo labai nejauku. Nesmagiausia buvo tai, kad bankininkė garsiai sušuko: „Tai jūs nemokat dabar internetu naudotis?“ Tokią gėdą tuomet jaučiau, kad vos nepabėgau.

Dėl vaikų iššūkių buvo, kai atvažiuodavau į pasimatymą, atrodydavo, kad viskas gražu, pasišneki, pažaidi ir išsiskirstai po keleto dienų. Kai išėjau į laisvę, pastebėjau, jog jie visokius velnius krečia, kreipiausi pagalbos į psichologus ir pedagogus, kad padėtų juos auklėti.

Darbo paieškose nesusidūriau su dideliais iššūkiais, išėjęs iš pataisos namų nuėjau mokytis apdailininko profesijos ir pusę metų juo dirbau. Ir tuo metu lyg niekas ir nežinojo apie praeitį. Vėliau išėjau į kitą darbą, supratęs, kad statybos nelabai domina. Tuomet ėmiau domėtis nekilnojamojo turto agento profesija, pradėjau kaip asistentas, o vėliau dirbau sau kaip brokeris. Buvo daugiau galimybių dėliotis dienotvarkę ir laisvės, tai man patiko.

Kaip manote, kokios pagalbos ir supratimo reikia į panašią situaciją patekusiam žmogui?

Labiausiai reikia artimųjų tikėjimo, mano mama manimi tikėjo. Pats ieškodavau pagalbos, kreipiausi į organizacijas, bažnyčias, prašiau maldos. Visada tikėjau, kad būsiu išgirstas.

Kaip sekasi susigyventi su praeitimi? Dažnai ją prisimenate?

Dažnai, tai yra taip skaudu, kad negaliu to pamiršti. Tas skausmas buvo ilgai užsitęsęs ir šešeri metai laukimo, kad vis vien kažkas išgirs. Na, ir kai niekas neišgirdo, apėmė nusivylimas. Norėjau atsisakyti Lietuvos pilietybės –  kilo tokia mintis, kad, kai tik baigsis probacija, tai iš karto išvažiuosiu, nenoriu čia būti, nes niekas manęs neišgirdo. Niekam nebuvo įdomu klausytis, jeigu buvai teistas.

O kaip dabar vertinate savo valstybę? Ar jūsų nuomonė pasikeitė?

Dabar gerai, man patiko, kad ji pasikeitė, taip pat pasikeitė žmonių mentalitetas, bendravimas, netgi kultūra, grįžęs po 8 metų, tai pastebėjau. Na, nes iki tol mirkau kitame liūne. Buvau visai kitoks. Tuo metu žmogus man buvo it priešas, iš kurio labiau norėjau pasipelnyti. Dabar, kiek galiu, noriu padėti. Taip, gal ir nesu gailestingas samarietis, bet tas noras padėti yra.

Kas jus sustiprina ir neleidžia nuleisti rankų, kai nesiseka?

Malda, tikėjimas ir Dievas. Jeigu tiki, kad esi Dievo vaikas, tai jis suteikia jėgų ir leidžia pakilti. Tačiau tikrai būna, kad nesiseka, klimpsti, pinigų nėra, kažkas nepasiseka, bet visada yra išeitis.

Supratau, kad Dieve jokio melo, kvailumo, neaiškumo nėra – tai absoliutas.

Dėl ko labiausiai jaučiatės dėkingas šiam gyvenimui?

Už viską… Už laisvę, ne tik šią laisvę, bet išsilaisvinimą nuo svaigalų, neteisingo gyvenimo, negatyvaus požiūrio į save bei kitą asmenį. Esu dėkingas už tai, kad turiu šeimą, mamą, kuria rūpinuosi, vaikus, draugę. Už tai, ką matau, ko anksčiau nematydavau ir neužuosdavau. Dabar regiu grožį, tai mane džiugina. Galimybę važinėti dviračiais, bėgioti, keliauti, dalyvavimą renginiuose – nuostabu. Gyvenimas tikrai toks.

Ko palinkėtumėte kiekvienam, kada nors pasiklydusiam ar paklysiančiam žmogui? Ko svarbu nepamiršti?

Ieškoti atsakymų, kodėl taip įvyko, kodėl taip gyveni. Pamenu, dalyvavau tokioje programoje, kurioje viena iš užduočių buvo prisiminti savo vaikystę, pavyzdžiui, kodėl atsirado svaigalai tavo gyvenime, galbūt dėl to, kad tėvai juos vartodavo ir panašiai. Man patikdavo tokie dalykai, kai reikėdavo pačiam vėl viską permąstyti. Žinoma, be tikėjimo tokie dalykai gali būti laikini, bet, juk ir Biblijoje parašyta, kad pirmiausia ieškokite Dievo karalystės, o visa kita jums bus pridėta. Tai yra kategorija žmonių, kurie gali savyje ieškoti atsakymo, o yra ir tokių, kurie per Dievą gali jų ieškoti. Svarbiausia būtų nieko nekaltinti, o pradėti nuo savęs, ieškoti atsakymų, neužsisklęsti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien