Žmogus tarp žmonių: dirigentę Gražiną Vaišnoraitę prisimenant

Gražina Vaišnoraitė (1931 m. balandžio 5 d., Kaunas – 2016 m. gegužės 19 d. Vilnius) – choro dirigentė ir pedagogė, Lietuvos žemės ūkio ministerijos choro „Dobilas“ įkūrėja ir ilgametė vadovė. Ji vienintelė moteris Lietuvoje savo įkurtam mišriam chorui be pertraukos sėkmingai vadovavo 50 metų. 2016-ųjų balandį choro įkūrėja ir meno vadovė sutiko 85 metų asmeninį jubiliejų. Sunkiai sirgdama paskutinį kartą dirigavo „savo“ kolektyvui koncerte pažymėdama choro kūrybinės veiklos penkių dešimčių sukaktį. Netrukus, gegužės mėnesį, suskambo atsisveikinimo varpai, su liūdesiu teko tarti amžiną „sudie“. Prieš 5 metus atsisveikinome su neeiline moterimi, kuriai šiemet būtų sukakę 90 metų.

Šiandien visagalis laikas chorui „Dobilas“ baigia skaičiuoti 55-uosius kūrybinės veiklos metus. Gal tai likimas, laiminga žvaigždė ar didelis choro vadovų nuopelnas, kad šis stabilus, gausus (40–50) dainos mėgėjų būrys vis dar muzikuoja „namuose“ – Žemės ūkio ministerijos patalpose.

G. Vaišnoraitės muzikinės karjeros pradžia – netradicinė. Taip jau nutinka, kad žmonės gyvenime kartais pasirenka ne tą kelią, kur širdis nurodo. Gražina jaunystėje taip pat buvo „pasiklydusi“. Ji Žemės ūkio akademijoje (dabar Vytauto Didžiojo universiteto žemės ūkio akademija) baigė agronomijos mokslus, paskui 1956–1965 m. dirbo Žemdirbystės moksliniame tyrimo institute, rengė mokslinį darbą, bet jo taip ir nebaigė. Nes muzika ją viliojo tiek studijų metais, tiek dirbant institute. Ten vadovavo saviveikliniams kolektyvams. Reikėjo dešimties metų, kad ateitų suvokimas ir ilgai brandintos mintys virstų tikrove – susieti savo gyvenimą vien tik su muzika.

„Laimingas tas, kuris paklūsta širdžiai“ (O. Rodenas). Kaip gerai, kad ji stabtelėjo mokslinio darbo sūkuryje Žemdirbystės moksliniame tyrimo institute ir išgirdusi savo širdies balsą pasuko į muzikos pasaulį. Dirbdama pradėjo mokytis neakivaizdiniu būdu chorinio dirigavimo J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija), dėstytojo L. Ragaišio kurse ir įgijo choro dirigentės specialybę. 1965–1969 metais choro dirigavimo studijas neakivaizdiniu būdu tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), dėstytojo H. Perelšteino kurse. Baigusi studijas tapo puikia chorinio dirigavimo specialiste, pedagoge, choro vadove.

„Viskas aplink mane išnyksta, kai padarau bent dalelę to, kas vadinama muzika“ – toks buvo Gražinos Vaišnoraitės gyvenimo credo. Šie žodžiai pasitinka apsilankius jos poilsio vietą Vilniuje, Rokantiškių kapinėse. Ne žodžiai, o nuveikti darbai – choro „Dobilas“ vadovės gyvenimo tęstinumo garantija. Prabėgę ilgi bendravimo metai kolektyvui dovanojo turiningą muzikinį gyvenimą. Kiekvienoje repeticijoje net ir žinomame kūrinyje G. Vaišnoraitės dėka mes, choristai, atrasdavome kažką nežinomo, naujo. Kantriai mokė mus muzikinio rašto, solfedžio, taisyklingo dainavimo. Vadovė padėjo sėkmingai įveikti sudėtingas chorinių kūrinių partitūras, tarp jų ir Lietuvos kompozitorių sukurtas. Dirigentės akių žvilgsnis, rankų „kalba“, mostai buvo labai išraiškingi, aiškūs, suprantami. Ji mokėjo išgirsti, suprasti ką kompozitorius norėjo atskleisti ir tai perteikti choristams o koncertuose ir klausytojams. Jos talentas, intuicija, reiklumas, profesionalumas suteikė net ir daugeliui sunkiau suprantamų kūrinių nepaprastos įtaigos. Profesionalus, o kartu ir suprantamas ne tik muzikos mokslus pažinusiam bet ir neprofesionaliam dainos mėgėjui dirigavimas rodė G. Vaišnoraitės muzikinę kūrybinę brandą.

G. Vaišnoraitė ne kartą įvertinta padėkomis. Ji buvo 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventės dirigentė. 1980 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios kultūros švietimo darbuotojos garbės vardas. 2007 m. vasario 16 d. Prezidento dekretu G. Vaišnoraitė apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“.

„Dobilo“ muzikinis kelias liudija repertuaro įvairovę ir gausą. Choras įrašė į plokštelę G. F. Hendelio oratorijos „Apie džiaugsmą, liūdesį ir santūrumą“ chorus, į kasetę – J. Haydno „Mišias šv. Mikalojaus garbei“, smulkesnės formos kūrinius. Kompaktiniuose diskuose skamba Th. Dubois oratorija „Septyni Kristaus žodžiai“, G. Pergolesi „Magnificat“. Choro repertuare F. Listo oratorijos „Legenda apie šv. Elžbietą“ vokiečių kalba antroji dalis su penkiais solistais, nuotaikingi chorai iš C. Zellerio operetės „Paukščių pardavėjas“, fragmentas iš J. Offenbacho fantastinės operos „Hofmano istorijos“ su choro solistais ir daug kitų kūrinių. Lietuvių liaudies ir pasaulio tautų dainų interpretacijos, šiuolaikinės klasikinės ir sakralinės muzikos didelės ir smulkios formos kūriniai pritariant fortepijonui ir vargonams turtino choro koncertines išvykas į daugelį šalių. O būta jų labai daug. O ar galima pamiršti choro pasirodymus įvairių Lietuvos miestų ir miestelių bažnyčiose, mokyklose, sukakčių minėjimuose, daugelyje didesnių ir mažesnių renginių įvairių įmonių kultūros namuose ar įstaigų koncertinėse erdvėse? Jų buvo keli šimtai kartu su žinomais operos solistais. Nepaisant kūrinių įvairumo, koncertuose nuskambėdavo vientisa mintis. Ne kartą koncertuota Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Mūsų kolektyvo širdžių rauda aidėjo ir 1991 metų sausio 14 d. Sporto rūmuose sausio 13-osios žuvusiesiems.

Vadovė G. Vaišnoraitė kolektyvą parengė visoms respublikinėms dainų šventėms, 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei, 1994 m. I ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų šventėms, įvairiems festivaliams, konkursams. Kolektyvo muzikinei veiklai skirtas filmas „Mes – „Dobilas“.

Choristų atminty liko šventas vadovės atsidavimas darbui, darbštumas, punktualumas, naujų kūrinių ieškojimas, jų sklaida, drąsa pasakyti savo nuomonę, tiesiai, laisvai, be baimės, jos teisingas požiūris į darbą. G. Vaišnoraitė subūrė kolektyvą, vadovaudama jo veiklai teikė visiems aplink ją esantiems daug gražaus ir reikšmingo, dvasiškai juos pakylėdavo. Ji taip pat sugebėdavo iškepti originalius, įmantrius, saldžius kepinius, jais dalindavosi choro bendrystės šventėse.

Mes, dobiliečiai, išgyvename iš naujo choro vadovės buvimą kartu, kupinomis dėkingumo širdimis dėkodami likimui dovanojusiam nuostabią, intelektualią muzikinio pasaulio asmenybę, kuri penkis dešimtmečius mokė mus ne tik ansamblinio dainavimo subtilybių, bet ir tikro meninio suvokimo, tikro meninio grožio pajautos. Dangaus pasiuntiniai nusinešė atminties kloduose užrakintą G. Vaišnoraitės praeitį, meilę muzikai, gyvenimui, o mums liko tik nuoširdi pagarba ir prisiminimai, tačiau gręždamiesi praeitin išvystame patirtus stipresnius išgyvenimus dar spalvingesnius, dar brangesnius. Lai atminties versmė gyva išsaugos tai, kas gera, šventa, tegul ateitis dosnia ranka palaimins rytdieną…

Parengė ilgametė choristė, agrarinių mokslų daktarė Irena Lamsodienė