2021 03 21

Mindaugas Jonušas

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Žodis iš dykumos: mes turime tapti vieni kitiems vilties ženklais

Unsplash nuotrauka

Gyvename pasaulyje, kuriame apstu pramogų ir vilionių. Ne vienas iš mūsų pasakytų, kad laiko atrasti tylai ir maldai, o galbūt Šventojo Rašto skaitymui darosi vis sunkiau. Nors vis dar gyvename pandemijos ir karantino sąlygomis, labiausiai žmogus bėga nuo susitikimo su savimi. Šį gavėnios sekmadienį kviečiame stabtelti tarp visų buities rūpesčių bei pandemijos vargų ir surasti laiko žodžiui iš dykumos, kuris, laukiant Prisikėlimo džiaugsmo norint tinkamai paruošti savo širdis, yra labai reikalingas. Paparčių (Kaišiadorių r.) vienuolyno priorė Marie-Reine šiandien palydės kiekvieną iš jūsų šio sekmadienio tikėjimo kelionėje.

Kokia buvo jūsų vaikystė ir kaip atradote tikėjimą? Kodėl jums svarbu būti tikinčiai? 

Užaugau krikščioniškoje ir mylinčioje šeimoje, kurioje Dievas natūraliai buvo mano gyvenimo dalis arba verčiau Jis buvo natūrali terpė, kurioje mes gyvenome. Kai buvau maždaug aštuonerių, susipažinau su vienuole misioniere, kuri vaikams pasakojo apie savo misiją. Pirmą kartą išgirdau kalbant apie pasaulį be Dievo. Būtent tuo metu sutikau ir kunigą, kuris dėl savo tikėjimo aštuonerius metus buvo kalėjęs sovietų kalėjimuose. Šis dvigubas šokas, atradus pasaulį be Dievo bei priešišką Dievui, ir davė pradžią mano pašaukimui: būtent tą akimirką aš apsisprendžiau pasišvęsti Dievui, kad Jis būtų pažįstamas ir mylimas.

Tikėjimas nėra abstrakti intelektualinė tikrovė. Tikėjimas yra gyvenimas. Tai santykis su Dievu. Štai kodėl esame nelaimingi, kai jį atmetame.

Betliejaus seserys – pačios uždariausios, kaip šiandienos pasaulyje išmokti vertinti tylą?

Nemanau, kad mūsų vienuolynas yra pats uždariausias. Man regis, jog karmeličių bei klarisių klauzūra yra daug griežtesnė nei mūsų. Tai tiesa, kad dabartinis pasaulis su visomis savo vilionėmis pažadina žmogaus širdyje nesibaigiančias aistras bei troškimus, kurie atima iš jo ramybę ir vidinę tylą. Taip pat ir abejonės, intelektualinės pretenzijos, viską apimantis reliatyvizmas pašalina iš žmogaus širdies pačius elementariausius įsitikinimus, ir žmogus praranda širdies paprastumą. Mes pačios į vienuolyną atvykome atsinešdamos visą šį vidinį triukšmą! Tylos yra išmokstama, ir tik jos ragaudami suvokiame jos vertę, mat iš Dievo buvimo tyloje patirties gimsta dar didesnis tylos troškimas.

Kiekvienas krikščionis yra pašauktas gilinti savo tikėjimą ir maitinti savo maldą reguliariai skaitydamas Šventąjį Raštą bei remdamasis sveika teologija, kuri jam padeda atsakyti į mūsų laikų žmonėms kylančius klausimus bei paliudyti apie jame gyvenančią viltį. Tai kaina, kurios dėka į nurimusią širdį sugrįš tyla ir žmogaus širdyje Dievui bus grąžinta šventa erdvė, kuri Jam yra skirta.

Jei šiandienis sudėtingas pasaulis mus verčia dar labiau pagilinti savąjį Tikėjimą, reikia nepraleisti šios progos ir ja džiaugtis!

Kas tyla yra jums?

Tyla nėra technika, padedanti mums atsitraukti nuo realybės. Taip pat tai nėra tuštuma ar žodžių bei minčių nebuvimas. Tai privilegijuota susitikimo su Kitu (t. y. Dievu) arba kitu, kuris yra mano artimas, vieta. Pavyzdžiui, adoracijos malda yra viena iš šių privilegijuotų akimirkų, kai tyloje susitinkama su Dievu. Sakyčiau, jog tyla – tai įprastinė vidinė būsena širdies, kuri tapo paprasta Dieve. O dėl išorinės tylos, tai ji tėra vien priemonė, padedanti pasiekti šį santykio su Dievu ir kitais paprastumą.

Kartais yra būtina kalbėti, išsiaiškinti, kad nutildytume savyje įtarinėjimų, įvairiausių interpretacijų, nenaudingų ar negatyvių komentarų triukšmą, kuris kenkia autentiškos broliškos meilės santykiams. Meilės santykis yra pirmiau už viską, o tyla yra tik tam skirta priemonė.

Akimirka iš Paparčių vienuolyno seserų gyvenimo

Šiandienos pasaulyje – sudėtingas metas: pandemija, neviltis, abejonės. Kaip neprarasti vilties?

Tai tiesa: atrodo, kad pasaulis yra užtvindytas blogio ir kančios. Kartais jaučiamės tarsi būtume vandens lašas, paskendęs blogio vandenyne, ir jaučiamės visiškai bejėgiai priešintis šiai abejonių ir nevilties bangai, kaip jūs ir sakote.

Tačiau tas, kurį Jėzus vadina „šio pasaulio Kunigaikščiu“ ir yra tik šio pasaulio Kunigaikštis. Čia ir baigiasi jo galia! Jis neturi galutinio žodžio! Mes kovojame, siekdami padaryti šį pasaulį geresnį, bet turėdami minty kitą pasaulį, galutinį ir amžiną, kuriame Dievas yra Karalius! „Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių!“ (1 Kor 15, 19)

Reguliarus Dievo Žodžio skaitymas ir tikras maldos gyvenimas stiprina mūsų viltį. Pavyzdžiui, Biblijoje matome, jog Dievas, kad nugalėtų blogį, nuolatos naudojasi įrankiais, visiškai netinkamais toje situacijoje: jis pasirenka senelį (Abraomą), kad iš nevaisingos moters (Saros) gimtų pažadėtas sūnus, ir šitaip jis taptų daugybės tautų tikėjimo tėvu. Dievas pasirenka drovų žmogų, kuris mikčioja (Mozę), kad išlaisvintų savo tautą iš Egipto vergijos ir perduotų jai Meilės Įstatymą. Jis pasirenka jauniausią ir mažiausią (Dovydą), kad padarytų jį Izraelio karaliumi. Jis pasirenka prostitutę (Mariją Magdalietę), kad parodytų savo Meilę žmonėms. Jis pasirenka išsiginusįjį (Petrą), kad padarytų iš jo žmonių žveją ir savo Bažnyčios vadovą. Jis pasirenką persekiotoją (Paulių), kad per jį skelbtų Gerąją Evangelijos Naujieną pagonims ir t. t.

Tad kodėl gi mes turėtume prarasti viltį, jei susiduriame su tikrove, kuri pranoksta mūsų žmogišką pajėgumą? Ar Dievas neiškildina visos tešlos vien tik su truputėliu raugo? Tai Šventasis Raštas mums suteikia vilties bei drąsos veikti, gerai žinant, kad būtent Dievas valdo pasaulį, pasinaudodamas mūsų vargingomis pastangomis, kurios tokios menkos, palyginti su tikrove. „Ši viltis mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun“ (Žyd 6, 19).

Savo apaštaliniame laiške „Patris corde“, įvesdamas į Šventojo Juozapo metus, popiežius Pranciškus sako: „Išgelbėjimo istorija yra įgyvendinama „patikėjus viltimi, kai nesimato jokios vilties“ (Rom 4, 18) per mūsų silpnumus. Pernelyg dažnai manome, kad Dievas remiasi vien mūsų stipriąja ir sėkmingąja puse, o iš tiesų didžioji dauguma Jo sumanymų išsipildo per mūsų silpnumą arba nepaisant mūsų silpnumo.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Daugelis žmonių jaučiasi vieniši, kaip žodis iš dykumos gali jiems padėti?

Vienuolyno, kuriame pasirinkome gyventi, dykuma nėra prieglobstis, mums leidžiantis pabėgti nuo pernelyg sunkaus pasaulio. Priešingai, ji yra pranašiškas atsakymas į pasaulio klausimus, parodantis pasauliui, kad jo kančios prasmę bei išeitį iš jos galima atrasti tik gyvame santykyje su Dievu. Biblijoje matome, kokia svarbi yra malda, pavyzdžiui, kai Mozė, būdamas ant kalno, pakėlė rankas, kad užtikrintų Jozuės, kuris lygumoje kovojo su priešu, pergalę. Pats Jėzus norėjo savo viešąjį gyvenimą pradėti 40 vienumos dienų dykumoje, ir dar dažnai savo gyvenime Jis pasitrauks į vienumą, kad melstųsi Tėvui. Apreiškimo Jonui knygoje Moteris (Bažnyčia) pabėga į dykumą, kur Dievas jai yra paruošęs buveinę, kad paspruktų iš ją persekiojusio slibino nagų.

Kiekvienam žmogui, o ypač Bažnyčiai, kai tik jai to reikia, mes norime būti tuo „prieglobsčiu dykumoje“. Tai mūsų būdas drauge su ja kovoti prieš „slibiną“, žmonių priešą. Kad joks vyras bei jokia moteris niekada negalėtų sakyti: „Aš neturiu brolio! Aš neturiu seserų!“

Patarkite, kaip išmokti tapti viltimi kitam?

Taip, mes turime tapti vieni kitiems vilties ženklais. Galbūt ir nereikia ieškoti būdo, kaip. Pats mūsų gyvenimas su Dievu turi spinduliuoti aplink mus, dažnai mums to net nežinant. Kaip Jėzus, kuris besimelsdamas ant Taboro kalno, atsimainė mokinių akivaizdoje, leisdamas jų akims išvysti jo artumą su Tėvu bei Senojo Testamento šventaisiais, kai šlovės šviesoje kalbėjosi su jais apie artėjančią mirtį. Petras ir kiti apaštalai pasijuto labai laimingi, ir ši patirtis juos sustiprino, kad neprarastų vilties po kelių mėnesių, kai patirs savo Mokytojo kančios bei mirties išbandymą.

Mergelė Marija yra didis vilties ženklas, kurį Dievas mums duoda, kad sustiprintų mūsų viltį: ji, kuri stovėjo po Jėzaus kryžiumi Didįjį šeštadienį, nematydama vilties, vienintelė vylėsi sulaukti Kristaus Prisikėlimo, kai viskas atrodė prarasta ir beviltiška. Dievas jos neapvylė! Ir dabar, paimta į Dangų, Marija spindi kaip didis šviesos ženklas, pranašaujantis mums apie dabartinio gyvenimo tikslą, ateitį, į kurią visi esame pašaukti. Mergelė Marija mums yra duota kaip Motina, kad drąsintų mus ir savo pavyzdžiu bei užtarimu patrauktų mus į tą patį vidinį dangun ėmimą Dieve, kokį ji išgyveno per visą savąjį gyvenimą.  

Gavėnios žinioje popiežius Pranciškus, cituodamas savo encikliką Fratelli tutti, kaip tik mus kviečia labai konkrečiai būti vilties nešėjais vieni kitiems: „Tam, kad padovanotume Viltį, kartais pakanka būti maloniu asmeniu […], kuris palieka nuošaly savo susirūpinimą ir skubotumą, kad skirtų dėmesio, padovanotų šypseną, ištartų padrąsinantį žodį, atvertų erdvę įsiklausymui ten, kur apstu abejingumo“ (Fratelli tutti, nr. 224).

Kaip tinkamai išgyventi gavėnios laiką? 

Gavėnios laikas yra intensyvesnės atgailos, maldos ir meilės laikas, apšviestas Kristaus Prisikėlimo šviesos. Mūsų pastangos nėra beviltiškos, siekiant „laimėti pergalę“, dėl kurios nesame tikri. Tai pastangos giliau dalyvauti pergalėje, kuri jau įgyta, kuri jau įvyko Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo mirties ir Prisikėlimo dėka! Mes dedame pastangas su dar didesniu džiaugsmu bei drąsa, nes esame tikri dėl pergalės: Jėzus jau nugalėjo blogį! Tai Jis taria galutinį žodį, o ne „šio pasaulio kunigaikštis ir mūsų brolių kaltintojas!“

Mūsų popiežius Pranciškus šiais metais mus ypatingai kviečia išgyventi Vilties gavėnią: „Kai primena apie savo kančią bei mirtį, Jėzus jau skelbia ir viltį, sakydamas: „Trečią dieną jis prisikels“ (Mt 20, 19). Jėzus mums kalba apie ateitį, kurią plačiai atveria Tėvo gailestingumas. Turėti viltį – su Juo ir Jo dėka – tai tikėti, jog istorija neužsisklendžia ties mūsų klaidomis, mūsų smurtingumu, mūsų neteisybėmis ir ties nuodėme, kuri nukryžiuoja Meilę. Turėti viltį – tai semtis Tėvo atleidimo iš Jo atviros Širdies.“

„Gavėnios laikas yra metas viltis, iš naujo atgręžti žvilgsnį į kantrybę Dievo, kuris ir toliau rūpinasi savo Kūrinija, net tuomet, kai mes dažnai su ja elgėmės blogai“ (Laudato si’, nr. 32, 33, 43, 44). 

Užbaigdama drauge su šventuoju Pauliumi visiems, kas skaitys šias eilutes, linkiu:

„Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15, 13).