Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2023 01 19

Darius Indrišionis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Žodis – ne žvirblis (tik kormoranas)

Darius Indrišionis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Įskrenda į sceną herojus šauniausias. Didvyris mėlynų tinklų su šimtatūkstantine sekėjų armija, o galgi sporto aikštynų su savąja fanų divizija. Gali ir šiaip žinomesnis žmogus būti, Prezidentas, pavyzdžiui. Svarbiausia – į sceną. Kur mikrofonai, kameros, blykstės, gyvos transliacijos. Kur labai myli klaidas.

Taigi, veikėjas ant pjedestalo. Visi žvilgsniai į jį. Tylos pauzė – viltinga – gal girtas? Bus skandalas skandalinis: jei šoumenas, tai dviem savaitėms; jei valdininkas ar politikas – iki kol išės; jei koks jautresnis – kol pasikars. Ne – prabyla. Nušviestas prožektorių, kalba. Šnekta sklandi ir aiški. Net gimtosios provincijos tartis kažkur emigravusi. Mintis – fantastika: Kanų liūtai iš pavydo skerdžia aerodromo neradusias sidabrines gerves, Nobelis kalasi it barzda septyniolikmečiui ant smakro. Žiūrovai braukia ašaras. Fan-tas-ti-ka. Amžiaus kalba. Ta, kurią atsimins anūkai. Ta, kuriai pastatys paminklą. Tai kalbai.

Ir – opa – klaidelė. Akimirką visi nuščiūva. Masiškai krauna RAM’us, visuotinai sukasi ratukas: kas čia buvo? Ir – opa: susimovė! Publika pasiverčia sniegu liepą ir prapliumpa juoku – tokiu, kad šio ašaros it Baltijos banga nuplauna ką tik buvusias graudulio seseris. Susimovė! Pasakė kažkokią nesąmonę, juokingai ištarė žodį gal, skiemenis supainiojo, tuti-tuti-tuti-ta ar kažkas labai ne į temą: gal truputį seksistiško, gal truputį rasistiško, gal šiaip vulgaru ir netinka, o gal su sovietmečiu kažkaip ten…

Nesvarbu – svarbu susimovė! Masių nuotaika jau visai kita, jau penkiasdešimt įrašų ir penki straipsniai portaluose – mes visi žinojom, kad jis toks. Ankstesnio susižavėjimo nė nebuvo. Amžina gegužinė Vilniuje Vilniaus gatvėje penktadienio naktį (su suplėšytais marškiniais ir trečiam komisariate it gimdoje beužsimezgančiu ikiteisminiu tyrimu), nuspalvinta kažkokio dainorėlio paskubom sukurpto šokių aikštelės hito, kuriame vakarykščio herojaus nusišnekėjimas retransliuojamas begalybę kartų. Baltos lelijos po langais susivijo – ir taip dvylika valandų, kol išgaruos visi kokteiliai.

Užteks išdykauti – prie reikalo. Prezidentas Klaipėdoje sakė kalbą ir joje įskiepijo eilutę iš LSSR himno. „Taip kad gyvuok, taip sakant, per amžius ir būk laiminga visa Lietuva kartu su Klaipėdos kraštu“, – taip nuskambėjo. Ir užkliuvo. Pelnytai? Bet ar tikrai?

Pirmas minties testas – įdėkime tuos pačius žodžius į kieno nors kito lūpas. Praeivio, kabineto žiurkės, estrados liūto, baudos aikštelės tigro. Šimonytės, Čmilytės, Landsbergio, Skvernelio, Šimašiaus, Karbauskio – bet ko. Ar vienodai užkliūtų?

Ko gero, niekam nebūtų įdomu, kad sovietinės Lietuvos himno fragmentą savo pasisakyme apgyvendina eilinis pilietis. Smulkiam veikėjui – praeiviui ar valdininkėliui – tikrai atleistų. Nepastebėtų. Panašu būtų ir su popkultūros bei sporto žvaigždėmis. Politikai – čia jau kas kita: čia jau prikištų. Tik kiti kritikai ir iš kito kampo. Pasakytų taip Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen – garantuoju, jai prikištų tėvą, figūruojantį KGB rezervistų sąrašuose. Sakytų – obuolys nuo obels… Ir taip toliau, ir panašiai.

Antras minties testas – tuos pačius žodžius perrašykim iš kito galo, kad jie nepakeistų prasmės, bet skambėtų nepažįstamai. „Lietuva! Gyvuok kartu su Klaipėdos kraštu per amžius, taip sakant, ir būk laiminga!“ – įsivaizduokite Prezidentą pasakius tokią frazę. Ar kas sulotų? Net neamteltų. O prasmė? Ta pati.

Šioje vietoje man labiausiai pikta tai, kad forma mūsų visuomenėje ima pergalėti turinį. Tie, kurie po šio, sakykim taip, paradoksaliai banalaus ir tobulėti kur turinčio pasisakymo panoro įžvelgti kažką tokio – jie, manau, neteisūs. Bet kas gali truputį nepataikyti, truputį nusišnekėti. Bomžas prie „Maximos“, aš, Jūs, Prezidentas – bet kas. Ar kalbos klaida, nevykusiai parinkta frazė, smulkus lyrinis nukrypimas – ar tai jau leidžia viešai svarstyti apie kažkieno protinius gebėjimus ar vertybes? Ne.

Tuo tarpu turinio nenorima pastebėti. Praėjusių metų birželio viduryje, sakydamas metinį pranešimą, tas pats Prezidentas pasakė tokius žodžius: „Kol stokojame savo praeities šaknų suvokimo, o į atskiras istorines asmenybes žvelgiame per sovietinės istoriografijos prizmę, nėra ko stebėtis, kad pirmojo Nepriklausomos Lietuvos Prezidento Antano Smetonos paminklui taip ir neatsiranda vietos Vilniuje.“ Ir čia – jokio skandalo. Nė mažiausio. O turėtų – nes tai buvo grynų gryniausias sovietmetis. Ir šįkart ne formos, o turinio prasme.

Prisidengus nieko nesakančiomis (ir niekuo nepagrįstomis) ideologinėmis miglomis („Kol stokojame savo praeities šaknų suvokimo“), pasakyti, kad „į atskiras istorines asmenybes“ (slidi sąvoka, ar ne?) „žvelgiame“ (kas žvelgia?) „per sovietinės istoriografijos prizmę“, yra tiesiog lengva ranka pasakyta sovietmečio tiesa: mes valdžia, mes diktuojame ideologiją, mes geriau žinome, kaip turi būti. O jei manote kitaip – net jei žvelgiate per iš principo šventą ir neliečiamą konstitucinės teisės perspektyvą – jūs žiūrite „per sovietinės istoriografijos prizmę“. Va čia buvo Prezidento sovietmetis turinio prasme. Tik jis, deja, niekam nebuvo įdomus. Nes visi norėjo formos. Tuti-tuti-tuti-ta.

„Feygin Live“: Marko Feigino ir Oleksijaus Arestovičiaus pokalbių jutube kadras

Panaši situacija, beje, tomis pačiomis dienomis susiklostė ir su Oleksijumi Arestovičiumi: kone snūduriuodamas, vėlyvą vakarą, tiesioginio eterio metu, kalbėdamas su Marku Feiginu, jis neatsargiai leptelėjo, jog raketa Dnipre buvo numušta Ukrainos priešlėktuvinės gynybos pajėgų. Tiek. Forma – neatsargus, nepagrįstas leptelėjimas.

Ar norėjo Arestovičius plėtoti mintį, kad Rusija išties neša gėrį ir šviesą, o horilkos prišvampę chacholai priešlėktuvininkai nieko kito tik ir nesvajoja, kaip išsprogdinti kokį savo miesto daugiabutį? Ne – lygiai taip pat kaip Nausėda, ištaręs su sovietiniu himnu sutampančią klišę, neplanavo sušaudyti Landsbergio ar atkurti kolūkių. Tik forma – nevykusi, neapgalvota forma. Tuščias šovinys, skaudžiai nudeginantis odą. Tik tiek.

O turinio – kad ta raketa bet kokiu atveju atskrido iš Rusijos – nebenorėta matyti. Tie, kas nemėgo Arestovičiaus, gavo progą paūbauti. Arestovičius pažiūrėjo į viską su savitu humoru ir atsistatydino: ir daro tą patį, ką anksčiau sėkmingai darė – ramina. Analogiška situacija ir su mūsų Prezidentu: kas jam norėjo įkąsti – įkando. O džiaugsmas dėl visų šitų nesąmonių – Rytuose. Ten, kur džiaugsmo per pastaruosius metus laipsniškai mažėjo. Džiaugsmelis. Bet vis tiek. Kam šert Kremliaus šunis tokiais absurdiškais pasikandžiojimais? Dabar laikas būti vieningiems ir protingiems – matyti turinį, o ne tik formą.

Nes jei labai įtemptai žiūrėsim į pavasarėjantį dangų ieškodami akimis kokio šlubo juokingo vietinio kalbos žvirblio, galime pražiūrėti iš Maskvos kormorano išeinamosios raketa „Ch-22“ atskriejančią dvokiančią čiurkšlę, kuri supūdys devynaukštę mūsų savigarbos pušį.

Ir ta pušis nesijuoks.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien