2021 08 17

Kun. Antanas Saulaitis SJ

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Žolinės popietę – apie moterų maldą

Antanas Saulaitis. Evgenios Levin nuotrauka

Benediktinų įsteigtas liturginis maldynėlis „Duok mums šiandien“ (Give Us This Day) Žolinės Mišių skaitinius šiais metais siūlė apmąstyti kaip moterų maldas – ypač Marijos Magnificat ir Elzbietos žodžius. Abu tekstai atspindi ankstesnių laikų giesmes – Mozės sesers, pranašės Mirjamos, žodžius, ar Abraomo vergės, Izmaelio motinos Hagaros, šūksnius dykumoje (kol pajuto gelbstinčio šulinio artumą), jau nekalbant apie Esteros ar Juditos drąsias maldas.

Moterų maldų užtinki kone kasdien. Arba atsimeni nenykstančius Dievo šlovės, pasitikėjimo, padėkos ir vilties žodžius, jausmus. Labai kasdienė, tyli malda, kai močiutė bažnyčion atsiveda anūkėlį, be žodžių prieina prie paskutinio suolo klaupto, atsiklaupia, sudeda rankas ir susitelkia (nežinau, ar užsimerkia). Anūkėlis šalia atsiklaupia, sudeda rankas, o tada žiūri į močiutės veidą ir bando suprasti, ką senolė veikianti. Kažką nusprendęs, vaikelis irgi pakelia žvilgsnį ir palenkia galvytę.

Be žodžių, bet pilnutėlės maldos – kai motina žiūri į savo vaiką, ar tai būtų kūdikėlis, vaikelis, paaugliukas, panelė, suaugusi, ar subrendęs vyras. Visai neseniai motina liko viena prie Ligonių patepimo paženklinto suaugusio sūnaus. Kaip jį priėmė kaip Dievo dovaną prieš 50 metų, taip dabar išleido pas Viešpatį, pati nušvisdama nežemiška patirtimi. Tai man priminė jauną mamytę Roseli, kuri prieš daugelį metų niekam neleido ketverių metų dukrelės karsto nešti į kapus, pati baltąja dėže nešina sakė: „Dievas mums dukrytę davė. Mes Dievui atiduodame.“ Mykolo Angelo (Mikelandželo) Pieta, kaip ir liaudies meno kūrėjų Sopulingosios skulptūra, išreiškia tai, ko žodžiai nepasakytų.

Sibiro madona. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo nuotrauka

Prieš akis iškyla ta garsi nuotrauka iš Panevėžio ligoninės, kurioje žmona palinkusi prie bolševikų nužudyto savo vyro, gydžiusio sužeistus partizanus, o krūtinės žaizdas dengia tos pačios spalvos rožės.

Mano sesuo Marytė prie stalo dažnai kartoja Mamos mėgstamą maldą: „Ačiū Dievui už visas malones.“ Daug moterų kartoja judesio maldą – savo vaikus, viena kitą, dar ką nors kryžiaus ženklu ant kaktos palydi į mokyklą, kelionę, atlikti užduoties, prieš miegą, į naują darbą, o kartais ir į nežinią. Kai paauglys nesileidžia laiminamas, o suaugęs ar užaugusi laiminimo nepripažįsta, motina ranka ar bent širdyje iš tolo nubrėžia kryžių, kad lydėtų jos mažą ar suaugusią atžalą ten, kur jos žvilgsnis jau nebesieks.

Šventajame Rašte taip pat randame tokių veiksmų ar įvykių – pavyzdžių ir paskatų mūsų maldai. Senutės našlės įmestas pinigėlis šventyklos iždan – tai padėkos Dievui ir Jo šlovės giesmė. Sirofinikietė įkyriai prašo Jėzų, kad padėtų jos dukrelei, o Jėzus, nujausdamas jos širdį, mįslingu šypsniu ją išklauso. Pranašė Ona, atėjusi šventyklon Simeono draugėje, irgi dieną naktį dėkoja Dievui, taip pat ir už šį Kūdikį.

Unsplash.com nuotrauka

Šventųjų gyvenimuose gausu moteriškų maldų – tiek tokių lengvų, paprastų kaip Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės, tiek tokių kaip Didžiosios Teresės Avilietės – drąsių, tvirtų, įžvalgių maldų, atsiliepiančių į nenuilstamą Viešpaties kvietimą. Teresė į šį kvietimą atsiliepė ne tik maldos žodžiais, bet ir sprendimais, veiksmais, atnaujinančiais vienuoliją, priartinančiais žmogų prie Kristaus, o Kotryna Sienietė – tiesiog prisirišimu prie Kristaus.

Šios maldos, be žodžių ar su giesme, visada atsiremia į Kristaus sekėjų, į Bažnyčios patirtį, į Dievo ištikimybę per amžius, per džiaugsmus ir nelaimes, kaip kokie karoliai sujungiantys ir tęsiantys visą tikėjimo, pasitikėjimo Dievu ir vienų kitais, vilties ir krikščioniškiausios padėkos gelbstintį lyną.

Moterų maldų galingas židinys – seserų kazimieriečių gausios maldos intencijos Lemonte (JAV). Kasdien, kas kelias dienas, jas pasiekia ilgiausias sąrašas surašytų prašymų, padėkų, rūpesčių, kasdienių ir ilgalaikių iššūkių. Vyresnio amžiaus seserys, sergančios vienuolės, savo įnašu užpila dangaus atvirus vartus maldomis, atodūsiais, pasninkais, laiko ir gebėjimų išmaldomis, kad palaikytų tuos, kurie jų užtarimo kreipiasi. Intencijų būna ne tik asmeniškų, bet ir plačiai apimančių, kuriomis prašoma teisingesnės santvarkos, užtarimo pabėgėliams ir tremtiniams pasaulyje, pagalbos netikėtų nelaimių ištiktiesiems. Aišku, taip yra daroma ir kitose vienuolijose, o kartais ir vietinėse draugijose, kaip antai Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios rožinio būrelyje. Šios maldos apima visus, juk ir Bažnyčiai šioje žemėje nėra svetimų reikalų ir uždavinių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ne tik vaizdu, bet ir tiesioginiais žodžiais moterų maldos jautriai prabyla (būsimos palaimintosios) Adelės Dirsytės žodžiais Sibire 1953 m. vasario 16 d. išleistoje maldaknygėje „Marija, gelbėki mus“:

Viešpatie, duoki man vis geriau ir geriau suprasti Tavo mokslą, duoki išminties jį visur išpažinti ir skelbti savo darbais, duoki jį man taip pamilti, kad visur ir visada Tavo gailestingumo ir meilės didybę skelbčiau. (Malda ties Evangelija)

Marija, sužadink mūsų krūtinėj milžinų galią, išlaikyk skaisčią Tautos dvasią, kurią mūsų bočiai per amžius ugdė… leisk prisikelti mūsų Lietuvai, kad kitų tautų tarpe šviestų, spindėtų kaip šviesi žvaigždė, ir garbintų Tavo Sūnaus ir Tavo begalinį gailestingumą ir meilę. Amen. (Marija, gelbėki mus)