2022 06 23

Monika Vyšniauskienė

NATURALIT

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Žolininkė J. Balvočiūtė: nesaugodami pievų prarandame vaistus nuo vėžio ir kitų ligų

J. Balvočiūtė (kairėje). M.Savičiūtės nuotrauka

Prie Virvytės upės Žemaitijoje gyvenanti ir ekologinį vaistažolių ūkį įkūrusi žinoma vaistininkė, žolininkė Jadvyga Balvočiūtė mato, kaip keičiantis žmonių gyvenimo būdui sparčiai nyksta mūsų gamtos „vaistinės“ – natūralios pievos, miškai, laukai. Su pašnekove kalbėjomės, kokias vertybes ir net vaistus nuo vėžio nejučia prarandame, kokių vaistažolių iki Joninių galime prisirinkti į asmeninę šeimos vaistinėlę ir kaip reikėtų gelbėti Lietuvos pievas.

„Labai išgyvenau, kai pamačiau, kad pievas aria. Tai buvo tikrai keista, kaip mūsų gamtosauga tai leidžia. Užliejamos upių slėnių pievos būdavo neliečiama upių apsaugos zona. Aišku, anksčiau ir šienaudavo intensyviau, nes šienas kaime būdavo labai aktualus. Atsimenu, mano vaikystėje dalgiais iššienaudavome visus pašaliukus, – pasakoja prie Virvytės užaugusi Jadvyga Balvočiūtė. –O kadangi šienaudavome, pievos neužželdavo, jos pasižymėjo didele biologine įvairove. Bet dabar daug jų suarta, žmonės taip pat išsikasa tvenkinius, įsirengia pastatėlius, pirtis, ir pievos tikrai nuskursta.“

Pastaruosius dvidešimt metų natūralių pievų plotai Lietuvoje susitraukė beveik trečdaliu. Jie prarandami dėl apleidimo arba sunaikinami suariant ir užsėjant žemės ūkio kultūromis. Nemažai yra ir žmogaus pakeistų kultūrinių pievų, kuriose dirbtinai įsėjami maistingi vienos rūšies varpiniai ar ankštiniai augalai, skirti pašarui. Tai neišvengiamai paliečia ir ten augančias augalų rūšis. Likusios vertingos pievų buveinės įtraukiamos į tarptautinį saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.

Ne viską išeina perkelti į vaistažolių ūkius

Žolininkė Jadvyga Balvočiūtė jau daugelį metų daro įvairių žolių mišinius pagal žmogaus negalavimus, parenka augalus, kurie padeda ir esant vėžinių susirgimų atvejams. Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad kai kurie mūsų sveikatai ypač naudingi augalai po truputį arba sparčiai nyksta, jų rasti tampa vis sunkiau. Be to, ne visi jų lengvai leidžiasi perkeliami į vaistažolių ūkius auginimui.

„Viena iš vaistažolių, kurias su kolegomis labai vertiname ir kurių labai sumažėjo, yra pavasarinė raktažolė. Jai rinkti turime gauti Aplinkos ministerijos leidimą, nors tausodami gamtą paimame tik žiedyną su koteliu. Raktažolių lapuose taip pat labai daug naudingų medžiagų, kurios mus saugoja nuo sklerozės, – teigia J. Balvočiūtė. – Žemaūgių augalų, tokių kaip raktažolės ir gysločiai, auginimas lysvėse yra keblus, nes užėjus stipresniam lietui augalų lapų apačia susiplaka, susipurvina, dėl to jie lieka tinkami jau nebent sultims spausti. Todėl labai svarbu juos išsaugoti pievose.“

Kitas panašus pavyzdys – tai smėlyninis šlamutis, dar liaudiškai vadinamas katpėdėle. Jis skatina tulžies nutekėjimą, skrandžio rūgščių išsiskyrimą, gerina virškinimą ir tulžies pūslės veiklą. Smėlyninis šlamutis įtrauktas į „Apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą“. „Kadaise šlamutis gausokai augo ir Žemaitijoje, bet dabar nemažai augimviečių nunyko. Šiuo metu didžiausios jo augimvietės yra išlikusios Dzūkijoje. O laukuose dar neįsiveisėme. Tai smėlingų vietų augalas ir derlingesnėje vietoje ima skursti ir nunyksta“, – teigia farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė.

Pavasarinė raktažolė. D. Makavičiaus ir N. Vėlavičienės nuotrauka

Nykstant pievoms, prarandame natūralius vaistus nuo įvairiausių ligų

Garsi žolininkė vardija ir kitus žinomus augalus, kurių sparčiai mažėja – tai čiobreliai, kmynai, pievinė vingiorykštė. Taip pat nyksta miškinė sidabražolė, kurios šakniastebių arbatą žmonės nuo seno vartojo nuo įvairiausių gerybinių ir piktybinių auglių (vėžio).

„Miškinė sidabražolė nuo seno vadinama degimo šaknele. Ji turi labai daug rauginių medžiagų ir yra nuo seno naudojama ir vėžiui gydyti“, – teigia vaistažolių specialistė. – Ji nusipelnė tokią garbę todėl, kad rauginių medžiagų turintys augalai, jų nuovirai arba ištraukos, žmogaus organizme turi lyg pasirinktinį veikimą. Jie veikia nenatūralias ląsteles, ar tai būtų gerybinis, ar piktybinis auglys. Supaprastintai kalbant tos rauginės medžiagos griebia nesveiką ląstelę. Visados patariu žmonėms vartoti miškinę sidabražolę esant augliams, skrandžio opoms, erozijoms, kur kažkas pakitę viduje. Taip pat šiems negalavimams gydyti padeda ir drėgnose pievose bei pelkėse auganti gyvatžolė.“

Šos veiksmingos vaistažolės sparčiai nyksta, todėl reikia saugoti jų augimvietes ir, kiek įmanoma, auginti patiems. „Tai yra senų, žmogaus nepažeistų vietų, miškapievių ir miško upelių pievų augalas, kurį reikia labai saugoti. Jis auga daug metų, kol užaugina savo stambų šakniastiebį, kurį mes išrauname. Miškinė sidabražolė pasisėja iš sėklų ir vėliau galima grįžti į tą pačią vietą, bet jau reikia laukti, kol subręs nauji augalai. Ją įmanoma užsiauginti vaistažolių ūkiuose, bet reikia išsaugoti natūralias augimvietes, kad išlaikytume vietinį genofondą ir nereikėtų vežtis sėklų ar augalų iš kitur. Jų rinkimas taip pat turėtų būti aiškiau ir konkrečiau kontroliuojamas. O vaistažolininkai turėtų įsipareigoti palaikyti ryšius su vietiniais gamtosaugos specialistais“, – įsitikinusi Jadvyga Balvočiūtė.

Pasak žolininkės, dalį Raudonosios knygos rūšių galima perkelti į savo aplinką, bet itin svarbu išsaugoti mūsų biologinės įvairovės genofondą natūralioje gamtoje. „Yra šalių, kur vaikus veža į tam tikras vietas net dilgėlę pamatyti. Galima ir iki to prieiti. Kol kas mūsų šalyje dar turime daug augalų, bet reikėtų labiau saugoti atskiras augalų grupes. Mano nuomone, saugomose teritorijose turėtų būti stipriau saugomas visas mūsų šalies augalų genofondas.“

Miškinė sidabražolė. D.Makavičiaus ir N. Vėlavičienės nuotrauka

Šie augalai turėtų būti kiekvienos šeimos vaistinėlėje

Birželis iki Joninių arba Rasos šventės nuo seno buvo pagrindinis vaistažolių rinkimo metas. Jadvyga Balvočiūtė pataria, kurių augalų reikėtų prisirinkti į asmeninę šeimos vaistinėlę.

„Iki Joninių surenkame tuos augalus, kurios tuo metu žydi. Vienas nuostabus į Lietuvą atkeliavęs augalas yra šeivamedis. Nors turime ir vietinį raudonuogį šeivamedį, bet jo yra mažai, kad sunku berasti, be to, jis pilnai nepakeičia juoduogio šeivamedžio. O pastarasis tikrai yra labai labai vertingas augalas ir jo žiedų turėtų pasirinkti kiekvienas. Jis gydo nuo visokių uždegimų, peršalimų, sukelia prakaitavimą ir išgėrus jo karštos arbatos nereikėtų eiti į lauką. Peršalus reikėtų vakare į arbatą įsidėti vingiorykštės, šeivamedžio žiedų, liepžiedžių. O jeigu yra padidėjęs skrandžio rūgštingumas, dar įdėti gleivingų augalų, tokių kaip liepų lapai. Liepų lapai yra švelnūs, gleivingi, jie gydo skrandį, turi naudingų medžiagų ir nedirgina jautrių skrandžių gleivinės, neprovokuoja perteklinio skrandžio rūgščių išsiskyrimo. Jaunus liepų lapelius galima dėti ir į salotas“, – pataria žolininkė.

„Taip pat mes su komanda dabar intensyviai renkame beržų lapus. Vėliau jie sukietėja, vabalai išgraužia, pristoja grybelinės ligos. Iki tol augalai yra patys vertingiausi, šviežiausi, sveikiausi. Labai gerai būtų ir vyšnių, ir laukinių kriaušių lapų prisirinkti šlapimtakių susirgimams gydyti. Taip pat dabar renkame šviežius lazdynų lapus, jie labai gerai gydo vyrų prostatos ligas. Tuo metu moterų sveikatai labai naudinga rasakila, kuri kaip tik birželį žydi. Tai geriausias metas rinkti šią vaistažolę, nes nužydėjus iškart nukrenta žaliavos kokybė. Rasakila subalansuoja hormoninės sistemos veiklą, gerina skrandžio ir žarnyno veiklą, valo organizmą nuo šlakų, normalizuoja medžiagų apykaitą. Birželį taip pat geras laikas prisirinkti dilgėlių lapų, raudonųjų ir baltųjų dobilų žiedų, putinų, erškėčių ir, jei dar nespėjote, garšvos lapų ir žiedynų, kuri valo kepenis, padeda gydyti podagrą“, – vardija Jadvyga Balvočiūtė.

Pasak pašnekovės, kiekvienas savo žolelių vaistinėlėje turėtų turėti ir jonažolės, vingiorykštės, kurių žydėjimo pradžia šiemet sutampa su Joninių švente.

Reikia padrąsinti gamtai neabejingus žmones

Pasak vaistininkės J. Balvočiūtės, pievų išsaugojimui visų pirma reikėtų pasitelkti žmonių norą ir gerą valią, daugiau dėmesio skiriant šviečiamajai aplinkosauginei politikai.

„Seniūnijų ir saugomų teritorijų specialistai, kurie pažįsta vietinę gamtą, galėtų ir žiemos, ir vasaros metu organizuoti seminarus, pasikviesti tam tikros paupio ar miškų zonos žmones ir jiems paaiškinti, kokius turtus jie turi ir kaip juos reikėtų pasaugoti. Man atrodo, kad daugiau nei pusė žemės savininkų tikrai nori saugoti gamtą, – svarsto ekologinio vaistažolių ūkio savininkė J. Balvočiūtė. – Tik reikia juos informuoti, kad jie patys būtų tvirti, turėtų atramą, jog tikrai gerai daro. Dabar tie žmonės neretai sulaukia aplinkinių komentarų, kad „nebūk kvailas, suark pievą, pasisėk kviečius, tai bent naudos turėsi.“ Aš visad už tai, jog reikia supažindinti ir paprašyti gražiuoju. Jeigu kas nepritaria, tai čia jų pasirinkimas. Tačiau daugelis žmonių nori prisidėti, bet nesuranda tvirtos paramos, kad tikrai teisingai daro. Turėtų vyrauti nuomonė, kad saugodamas pievas ir miškus esi sąžiningas žmogus prieš save ir prieš gamtą.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galiausiai pieva – tai šviežių vaistažolių vaistinėlė, kurią žmogus gali turėti tiesiog savo kieme, teigia pašnekovė. „Pavyzdžiui, senų sausų pievų augalas yra melsvasis gencijonas. Tai Raudonosios knygos augalas, labai vertingas, turi daug kartumynų, labai gerai veikia virškinimo sistemą. Gencijono šaknys naudojamos stiprinti kepenų, kasos organų veiklą. Išsaugoję pievas, galime jų turėti savo žemėje. Kadangi melsvasis gencijonas subrandina daug sėklų, galime jį užsiauginti ir iš vietinių augalų sėklų. Patirtis liudija, kad į žolynų pasaulį kartą paniręs žmogus su džiaugsmu jame „kapstosi“, siekdamas vis geriau jį pažinti“, – drąsina visą gyvenimą vaistiniams augalams paskyrusi Jadvyga Balvočiūtė.