Žurnalistas, poetas Petras Kubilevičius-Kubilius. Gyvenimas, kūryba, svajonės, kurios baigėsi Sibiro lageryje

Čia valstiečių (turėjo vos 5 hektarus žemės) Petro ir Salomėjos Kubilevičių šeimoje 1906 m. gruodžio 10 d. (pagal senąjį kalendorių lapkričio 27 d.) gimė sūnus Petras. 1929 m. parengtoje poezijos antologijoje „Pirmas dešimtmetis“ autobiografijoje jis rašys, kad mažas būdamas piemenavęs, kiek paūgėjęs pradėjo mokytis, o eidamas šešioliktus metus net tapęs „liaudies švietėju“. Vėliau buvęs kandidatu į karininkus.

Savo kariškus mokslus prisimins „Darbininko“ 1925 m. rugpjūčio 30 d. numeryje išspausdintame vaizdelyje „Miestas. Teatras. Fėja“. „Tai buvo ten – Karo mokykloj, – rašė P. Kubilevičius. – Daug draugų kariūnų išvyko šv. Kalėdų atostogų. Likom vos keletas. Labai skaudu buvo, bet ką padarysi. 

Šeši mėnesiai prabėgo, kaip gyvenam tuose mūruose užsidarę, toli nuo miesto ūžesio. Seniai jau troškom laisvės, seniai norėjom išsmukti ir laukėm progos. Štai dabar ir pasitaikė proga.“ 

Toliau P. Kubilevičius aprašo miesto grožį, kariūnų išvyką į Kaune garsią Tilmanso salę, kurioje žiūrėjo lenkų kalba atliekamą operetę, stebėjo šokančią publiką. Kariūno metus primins ir 1926-aisiais „Klaipėdos garse“ trijuose numeriuose išspausdintas P. Kubilevičiaus straipsnis „Šautuvas ir dar kai kas“, kurį rašydamas autorius naudojosi puikiu pulkininko Boleckio „Šaudymo vadovėliu“. 

Į Karo mokyklą 1924 m. priimdavo ne jaunesnius kaip septyniolikos metų jaunuolius, baigusius mažiausiai keturias gimnazijos klases. Turbūt septyniolikmetis P. Kubilevičius tais metais kariūnu nusprendė tapti neatsitiktinai. Mažažemių valstiečių (dirbamos žemės buvo tik trys hektarai) šeima nelengvai vertėsi. Joje, be Petro, augo dar keturi už jį jaunesni vaikai.

Smalsiam ir gabiam vaikinui mokslai Karo mokykloje tikriausiai atrodė patrauklūs ir iš praktinės pusės: kariūnai buvo maitinami, gaudavo uniformą, juos mokė ne tik karinių disciplinų, bet ir gimnazijose dėstomos matematikos, fizikos, kitų dalykų. Kokioje gimnazijoje P. Kubilevičius baigė keturias, o gal ir daugiau klasių, galima tik spėlioti. Patraukliausia mokslo siekiantiems pasvaliečiams ir biržiečiams buvo Biržų gimnazija. Ne išimtis galėjo būti ir P. Kubilevičius. Gal neatsitiktinai ir pirmąją savo poezijos knygą, nors 1927 m. jau studijavo Kauno universitete, išspausdins Biržų spaustuvėje. 

Porą metų (1925–1927 m.), o gal ir kiek ilgiau, praleido Klaipėdoje. Čia parašė ne vieną dešimtį eilėraščių, juos spausdino „Darbininko“, „Klaipėdos garso“ laikraščiuose. Kai kurie eilėraščiai parašyti Linkuvoje. Literatūros istorikas Leonas Gudaitis rašo (knygoje „Laiko balsai“, 71 p.), kad Lietuvos darbo federacijos savaitraščio „Darbininkas“ redakcija buvusi nereikli literatūros pretendentams. P. Kubilevičių jis priskiria prie tų nedaugelio autorių, kurie pasirodo su rimtesniais eilėraščiais.

Skaitant tais metais parašytus P. Kubilevičiaus eilėraščius matyti, kad jis dar ieškojimų kelyje, jaučiama Kazio Binkio („Mano saulė atsikėlė“), Juliaus Janonio („Klajūnas“), Prano Vaičaičio („Elegija sau pačiam“), kitų vyresnių lietuvių poetų įtaka. Temos įvairios: gamta („Pavasariui“, „Žiema“), didžiosios šventės („Kalėdos“), emociniai išgyvenimai („Laimė“, „Žvaigždutė“, „Ilgesys“), patriotiniai motyvai („Gedimino pilis“). Daugiausia tai liūdesio persmelkti eilėraščiai. Kiek daugiau optimizmo 1925 m. liepos 28 d. Linkuvoje parašytame eilėraštyje „Pjovėjas“. 

Savo dvidešimtojo gimtadienio dieną P. Kubilevičius parašo eilėraštį „Brangiosios širdys“ (išspausdintas 1926 m. gruodžio 10 d. „Klaipėdos garse“), skirtą tėvams. Iš jo sklinda autoriaus nuoširdi meilė ir pagarba, dėkingumo jausmas jam brangiausiems žmonėms:

Brangiosios širdys, širdys svajotos,

Jūs tokios gražios, tyros, didingos…

Meilios, it pievos žiedais nuklotos

Gerosios širdys, širdys svajotos

Malonios širdys ir stebuklingos!

Prozos vaizdelius, knygų recenzijas P. Kubilevičius neretai pasirašydavo slapyraidėmis P. P. K. (Turbūt tai buvo tėvo ir jo paties vardų santrumpos, sakysim – Petro Petras Kubilevičius.) Jo bičiulis Klaipėdoje poetas ir dramaturgas Stasys Santvaras laiške, kurį Salomėjai Nėriai 1927 m. gegužės 11 d. pristatė P. Kubilevičius, rašė: „Su p. Petru Kubilevičium prašau susipažinti. Jis paduoda Tamstai mano laišką. Tai buvo vienintelis Klaipėdoj žmogus, su kuriuo aš galėjau pakalbėti apie literatūrą. Rašo eilėraščius, ir aš tikiu, kad Jūs, poetai, būsite kolegomis.“ 

Birželio 3 d. jau pats P. Kubilevičius poetei rašė siunčiąs „Klaipėdos garso“ Nr. 37, kur išspausdinta A. R. (pirmojo S. Nėries eilėraščių rinkinio „Anksti rytą“) recenzija, ir dar porą numerių, kur yra jo menkniekių. Praneša Klaipėdoje būsiant dainų šventę. Gal Salomėja atvažiuotų? Su Santvaru jie aprodytų miestą. Apgailestauja, kad būdamas Kaune neradęs namie. Norėjęs paskaityti keletą eilėraščių. Praneša, kad šiandien Jonas Šimkus-Nelis pabaigė spausdinti savo eilėraščių knygą „Užu durų“. Jau ryt „Klaipėdos garse“ būsianti jo rašyta šios knygos recenzija. (J. Šimkus knygoje „Apie žmones, įvykius ir save“ išspausdintame dienoraštyje neigiamai atsilieps apie šią savo eilėraščių knygos kritiką.) 

Tikriausiai dar Klaipėdoje P. Kubilevičius nutaria išleisti pirmąją savo poezijos knygelę. Trisdešimties puslapių eilėraščių rinkinį „Pavasariškos dienos“ išspausdina Biržų spaustuvė. Knyga nelieka nepastebėta. Recenzentai šykštūs pagyrimų. „Jaunam žmogui parašyti eilėraštį dar nieko blogo, jei jis prieš spausdinimą išbraukiamas, – 1928 m. pirmajame „Židinio“ numeryje rašė Juozas Grušas. – Tai pratina raštu reikšti savo mintis. Tiesa, tai galima pasiekti rašant į laikraščius korespondencijas, bet eilėraštis mat vis švelnesnis daiktas.“

Pareiškęs, kad P. Kubilevičius negali ne tik savitai rašyti, bet ir kitus mėgdžioti (bandant sekti Putiną, Santvarą, Binkį išeina tik kažkoks nevykęs graibstymas), J. Grušas pataria mėginti prozą – „rašyti žinutes iš savo krašto“ (kai kur šie žodžiai klaidingai priskiriami Juozui Griniui).

Tikriausiai kritikas nežino ar nenori žinoti, kad jau keleri metai P. Kubilevičius yra ne žinučių, bet beletristikos vaizdelių, tais metais vadinamų feljetonais, straipsnių, knygų recenzijų autorius. Įskaudintas šios J. Grušo kritikos P. Kubilevičius jį prisimins po poros metų poezijos antologijoje „Pirmas dešimtmetis“, savo autobiografijoje, kaip „didelį literatūros „kritiką“, labai malonų žmogelį, tiesiog dūšią“. Po daugelio metų Bernardas Brazdžionis laiške poetui Jonui Juškaičiui parašys, kad „įdomus redaktoriaus Petro Kubilevičiaus susirėmimas su Juozu Grušu, tačiau tai literatūrinis faktas. Tik tiek.“

Nežarstė komplimentų debiutiniam eilėraščių rinkiniui ir šiaip jau pagyrimų dosnus Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis rašė („Lietuvos aidas“, 1928 m. vasario 8 d., nr. 7), kad šios „pirmosios lyrikos knygos autoriui nepasisekė ir tik gaila, kad jis toks nekantrus. (…) Reikėjo kiek daugiau padirbėti ir duoti daugiau. (…) O Petras Kubilevičius (man užtektų ir Kubiliaus) moka užsimoti.“ Vaižgantas sako esąs tikras, kad P. Kubilevičius „savo pažadus tesės, kai mažiau pasikliaus savo „genialumu“, o daugiau šviesis ir praktikuosis, įsižiūrėdamas į šedevriukus“.

1927 m. rudenį P. Kubilevičius pradeda studijas Kauno universitete. Dirba Paštų valdyboje, prisideda prie paštininkų leidžiamų žurnalų redagavimo. Tačiau veikliam ir energingam P. Kubilevičiui, regis, to negana. Jis nusprendžia Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui (1918–1928 m.) paminėti išleisti poezijos antologiją „Pirmas dešimtmetis“. Tariasi su būsimosios antologijos autoriais dėl kūrinių. Kai kurie, tokie kaip Kazys Boruta, antologijoje dalyvauti atsisako.

Susitaria su Meno mokyklą baigiančiu grafiku Aleksandru Šepečiu, kad jis antologijai nupieš patrauklų viršelį. Išleisti „Pirmą dešimtmetį“ apsiima žurnalistas, literatas, visuomenininkas Mikas Otonas Gudaitis. Įvado žodį mielai sutinka parašyti Petro pažįstamas poetas Liudas Gira. Su antologijos autoriais tenka tartis, kad, be savo eilėraščių, jie duotų tam tikrą sumą pinigų (teko aptikti, kad po 30 litų) spaudos išlaidoms padengti. 

1929 m. vasario 16 d. „Šaltinyje“ (Nr. 7) pasirodo informacija apie šį leidinį, pavadinta „18-kos poetų antologija“. Joje rašoma: „Šiomis dienomis Kaune iš spaudos išėjo jauno rašytojo P. Kubilevičiaus redaguota mūsų jaunesniųjų ir jauniausiųjų poetų kūrybos antologija „Pirmas dešimtmetis“. Antologijoje su savo fotografijomis, autobiografijomis ir eilėraščiais patalpinti šie autoriai: J. Augustaitytė-Vaičiūnienė, Bern. Brazdžionis, Butkų Juzė, St. Būdavas, Pr. V. Būdvytis, K. Inčiūra, P. Kubilevičius, St. Laucius, Ant. Miškinis, Sal. Neris, J. Paukštelis, St. Santvaras, L. Skabeika, S. Šemerys, J. Tysliava, P. Vaičiūnas, Ant. Venclova ir J. Žengė. Knygos pradžioje yra gana įdomus ir ilgas Liudo Giros kritiškas įvado žodis. Antologiją sudaro 264 psl. 

Tik dėl ko 18, o ne 20 ar daugiau? Juk dar liko neblogi jaunieji poetai, pav. Vincas Stonis, Klemensas Dulkė ir kt. Tada šis literatūriškas mūsų nepriklausomybės paminėjimas būtų pilnesnis.“ 

Galėjusius į šią antologiją dar patekti poetus mini įvado žodyje ir L. Gira. Jis pareiškia, kad supažindinti visuomenę su šiuo gražiu jaunųjų poetų būriu jam yra garbė ir tikras malonumas. Poetai, jo žodžiais, įnešė neabejotino gyvumo ir nemažai jaunystės dvasios, kiti iš jų ir naujų literatūrinių formų. „Retą, iš tikro džiaugsmą jaučiu šiandien gavęs čia progos atkreipti tavo, lietuviškoji visuomene, dėmesį į tuos naujosios mūsų poezijos kūrėjus (…) O dar didesnį džiaugsmą jaučiu šiandien galėdamas kaip vyresnysis brolis ir draugas iš širdies pasveikinti čia jus, jaunieji mūsų Žemės dainiai, taip gražiai pradėjusius žengti meno laimėjimų keliais. Tad aidėkite – ir jūsų rytdienos dainos tebūnie gražiausi mūsų Žemės žiedai!“ – džiaugiasi ir linki kūrybinių laimėjimų antologijoje išspausdintų eilėraščių autoriams L. Gira. 

Tačiau kritika ne tokia taiki ar geranoriška. Ketvirtame 1929 m. „Kultūros“ žurnalo numeryje išspausdinama kandi K. Ragailos (tai Bronio Railos slapyvardis) recenzija. Jos pradžioje lyg ir teigiamai vertinamas antologijos redaktorius P. Kubilevičius, sunkiai ir kantriai pasidarbavęs, nes aprėpti visą dešimtmečio dvasią, jos formų įvairybę – dalykas stačiai nelengvas. Jis darosi tiesiog negalimas, kai žūtbūt stengiamasi net priešingas kryptis ir ideologijas sujungti.

Toliau K. Ragaila dėl kai kurių į antologiją nepakviestų autorių P. Kubilevičiui prikiša tendencingumą ir net analfabetiškumą, suabejoja jo autoritetu. „Taigi, – dėsto K. Ragaila, – sunkus ir tiesiog niekad neįgyvendinamas noras vienon vieton sujungti įvairius kūrėjus šioje antologijoje visiškai nepavyko. Ir dešimtmečio dvasia todėl atvaizduota nepilnai, bet tendencingai, vienašališkai – toji dvasia tik klerikališkai patriotiška. Tai ne visos Lietuvos dvasia. (…) Taigi, „Pirmojo dešimtmečio“ pasirodymas galimas tik Lietuvoje, kur daugelis literatų eina ne Vakarų Europos ar kito kurio kultūringo kontinento užpakaly, bet ir uodegos neatsiekia įsikibti.“

A. Ragailai (B. Railai) pritaria ir poetas Butkų Juzė. Jo laiškas „18 palaimintųjų“ spausdinamas dviejuose 1929-ųjų „Lietuvos žinių“ numeriuose (Nr. 56, 57). „Augo, kažkur palėpėse skurdo vos girdėtų 18-ka Lietuvos poetų „nykštukų“. Vieną gražią dieną p. Petras Kubilevičius surinko juos visus. Jų „vyresnysis brolis ir draugas“, kaip save poetas L. Gira pasivadino, atėjo ir palaimino. Ir dabar iš atsiprašant švilpukų pasidarė tikriausi „apkarunavoti“, gryno kraujo poetai. (…) Jeigu norėta 18-kos poetų snukius parodyti, tai nebuvo reikalo tokios prabangios knygos leisti. (…) Visa kas geresnio „Pirmame dešimtmety“ pilnai tilptų mažutėje brošiūrėlėje. Būtų pigu ir naudinga.“

Butkų Juzė užgaulius žodžius skiria beveik kiekvienam antologijos autoriui. Palankesnis tik vienam kitam. Apie P. Kubilevičių jis rašo: „Nieko su vyras. „Pirmą dešimtmetį“ gražiai sutvarkė. Bet eilėraščiai nesiseka jam. (…) Bet labai gerai moka laiškus savo motinai rašyti. (…) Tik gaila, kad tuose laiškuose poezijos nėra.“

Savo parengtai poezijos antologijai P. Kubilevičius pateikė eilėraščių triptiką „Laiškai mano motinai“. Juos skaitytojai gali rasti internete ir patys nuspręsti – teisus buvo Butkų Juzė ar ne. Dvidešimt vienų metų sulaukęs P. Kubilevičius rašo savo mylimai mamai pirmąjį iš miesto laišką. Ir pirmajame, ir kituose dviejuose skamba tikroviškos, konkrečių faktų prisodrintos intonacijos, nuoširdus rūpestis ir nerimas dėl kaime gyvenančių artimų žmonių ir paties poeto sunkios buities. Triptike, parašytame verlibro forma, beveik tobulai išlaikant tą pačią skambesio ritmiką, minimi skaudūs faktai (tėvo liga ir mirtis, brolio žūtis, už skolas parduodama žemė, kasdienis skurdas). Jeigu tai ne autoriaus fantazijos polėkiai, jie suteikia daugiau žinių apie jo gyvenimą, kūrybos priežastis ir ištakas. 

O Butkų Juzė netrukus sulauks atsako. Milane (Italija) dainavimą studijuojantis geras P. Kubilevičiaus bičiulis dar iš Klaipėdos laikų, Stasys Santvaras, „Ryto“ dienraštyje (Nr. 99, 100) išspausdina laišką Butkų Juzei. Jame rašo, kad Butkų Juzė savo rašiniu mėgino recenzuoti poezijos antologiją „Pirmas dešimtmetis“. Tačiau „rašinio suma sumarum – tam tikrų politinių pažiūrų žmogaus padriki, subjektyvūs įspūdžiai, kviečią mūsų jaunuosius poezijos kūrėjus eiti kažkokių „didžių darbų dirbti“. Rašinio tonas ir epitetai parodo ne „atvirą“ Butkų Juzės „žodį“, bet gerą mokėjimą kitus juodinti ir plūsti. (…) Nes jeigu tik „dvasios ubagų“ vardas tetinka mūsų pirmojo nepriklausomo dešimtmečio poetams, tai kam B. Juzė, matyt, save aukščiau keliąs to viso, sutiko šioje antologijoje dalyvauti? Kaip suprasti tą B. Juzės rašinį? Ar tai jo pasiteisinimas prieš savo bendramanius kairiojoj pusėj, kad atsispausdino vienoj knygoj drauge su „klerikalais“, ar paprastas, tuščias ir išdidus pamokslas jaunesniems už jį, ar pagaliau nežinojimas, kokiose eilėse iki šiol jis buvo?“

Kur kas palankiau „Ateityje“ (1929 m. Nr. 2–3) antologiją įvertino poetas, rašytojas ir kritikas Antanas Vaičiulaitis. Nors ir jis pasigenda kelių naujosios kartos kūrėjų, kurie antologijai suteiktų pilnesnį poetinio lauko vaizdą, bet tvirtina, kad „autorių eilėraščiai atrinkti su išmanymu, patys stiprieji ir gerieji. Tai jau didelis antologijos pliusas: „Pirmą dešimtmetį“ literatūros mėgėjai turėtų sutikti palankiai. Leidinys skaitytojams tikrai naudingas. (…) Ši antologija – arčiausias kelias į naująją mūsų poeziją.“ 

Praeis dar 40 metų, ir 1968 m. „Lietuvių dienose“ (Nr. 4) paskelbtame straipsnyje „Bolševikinis vinegretas „Lietuvių poezijos antologijoj“ poetas ir literatūros kritikas Benediktas Babrauskas prisimins antologiją „Pirmas dešimtmetis“ ir jos sudarytoją bei redaktorių P. Kubilevičių.

„Tik bolševikai gali taip nepadoriai elgtis; spjauti į savo geradarius, – rašo B. Babrauskas. – Juk ne kas kitas kaip P. Kubilevičius tada dar jauną studenčioką A. Venclovą įtraukė į Lietuvos nepriklausomybės pirmam dešimtmečiui pagerbti išleistą poezijos antologiją „Pirmas dešimtmetis“, o dabar taip negražiai Venclova (jis buvo dviejų tomų leidinio „Lietuvių poezija“ redakcinės komisijos narys, įžanginio straipsnio „Mūsų poezijos kelias“ autorius – aut. past.) bus užmiršęs jį patį iškėlusią antologiją bei jos redaktorių P. Kubilevičių, dviejų poezijos knygų autorių, palikęs nūnai J. Šimkaus žodžiais „užu durų“ (neįdėjęs jo eilėraščių į „Lietuvių poeziją“ – aut. past.).“

1930 m. „Vairo“ bendrovė išleidžia antrąjį P. Kubilevičiaus eilėraščių rinkinį „Tarp betoninių sienų“ (šį kartą, tikriausiai atsižvelgus į Vaižganto pageidavimą, pasirašytą Petro Kubiliaus pavarde). J. A. (tikriausiai Juozas Ambrazevičius-Brazaitis) 1930 m. dvyliktame „Židinio“ numeryje pastebi, kad šiai betoninei lyrikai temų davęs miesčioniškas, proletariškas gyvenimas. 

„Bendra tikro gyvenimo – ir eilėraščių – nuotaika – juodas ligi prakeiksmo pesimizmas“, – rašo recenzentas. Jį nustebinę autoriaus palyginimai, bet jie dažniausiai drastiški ar net karikatūriški. „Knygelė nedidelė, nors brangoka (2 litai – aut. past.), – baigia knygos vertinimą J. A. – Kiti tiekos puslapių savo kūrybą po litą pardavinėja.“ 

Po tokių kritiškų vertinimų P. Kubilevičius vis mažiau laiko skiria poezijai. Jis jau vedęs, žurnalisto Juliaus Būtėno tvirtinimu, Karolio Požėlos pusseserę Bronę Požėlaitę, kuri, kaip ir pats P. Kubilevičius, dirba Paštų valdyboje. Tačiau valdininko atlyginimas ir darbas netenkina, todėl P. Kubilevičius pasuka žurnalistikon. Tai jam ne nauja, laikraščiams rašė dar gyvendamas Klaipėdoje.

1926 m. „Klaipėdos garse“ išspausdintas jo laiškas redakcijai, kad dėl žinutės „Klaipėdos paštininkų susirinkimas“ jam reiškiamos pretenzijos. „Todėl šiuo pareiškiu, – rašo P. Kubilevičius, – kad minimos korespondencijos autoriumi aš nesu, antra, jeigu ką ir rašau, tai nemėgstu dangstytis pseudonimais.“

Netrukus jo požiūris į slapyvardžius pasikeis. Gausius savo tekstus įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose („Dienos naujienos“, „Diena“, „Naujas žodis“, „10 centų“ ir kitur) pasirašinės ne tik P. Kubilevičiaus ar sulietuvinta P. Kubiliaus pavarde, bet ir pamėgtu Edmonto Danto slapyvardžiu (tai Alexandre’o Dumas romano „Grafas Montekristas“ personažas), slapyraidėmis P. K., E. D., P. Kub., ed., E. K. ir kt.

1933 m. laikraštyje „10 centų“ spausdinamos P. Kubilevičiaus išverstos prancūzų, ispanų, čekų, rusų rašytojų novelės, o 1934 m. jis išverčia vokiečių rašytojo A. Alexanderio romaną „Wang Ho“. 

Gausi jo publicistika įvairi temų ir žanrų. Čia rasime lietuvių literatūrai ir kultūrai skirtų tekstų (pokalbiai su rašytojo Jono Biliūno žmona, kompozitoriumi Stasiu Šimkumi, apybraižos apie Antaną Žukauską-Vienuolį, poetą Antaną Baranauską, prof. Tadą Ivanauską, pirmąją lietuvišką operą „Gražina“, pokalbiai su 1918 m. Nepriklausomybės aktą pasirašiusiais signatarais ir kt. ). Įdomūs, šmaikščiai parašyti tekstai apie Kauną, skaitytojai daug nežinomo ir įdomaus ras išsamiuose reportažuose iš ministro Vytauto Petrulio teismo. Perteikti gausiai ir įvairiai to meto įvykių panoramai naudojami įvairūs žanrai: korespondencija, informacija, reportažas, apybraiža, feljetonas, interviu ir kt. Įdomi ir gausi P. Kubiliaus žurnalistinė publicistika verta išsamesnio nagrinėjimo. 

Jau minėtas Julius Būtėnas vertina P. Kubilevičių kaip patyrusį spaudos darbuotoją. Prisimena jį buvus dailios išvaizdos vyrą, garbanotais plaukais. Laikraštis „10 centų“, kuriame dirbo P. Kubilevičius, vaikydamasis sensacijų, kiekviena proga visaip kompromituodavo kairiuosius rašytojus.

„Laikraštis, – rašo J. Būtėnas, – tad ypač kliudė P. Cvirką ir A. Venclovą. (…) P. Cvirka buvo įtūžęs ant „10 centų“, kurio kronikoje buvo skelbiama, jog vienas rašytojas, išleidus jo romano pirmąjį tomą, iš leidėjo gavęs avanso, kad rašytų antrą tomą. Esą rašytojas antro tomo neparašęs, leidėjas jo ieškąs, autorius slapstosi. Pavardė nebuvo minima, bet kavinių publika žinojo, kuris rašytojas išleido romano pirmą tomą ir rašo antrą (tai buvo P. Cvirka ir jo romanas „Frank Kruk“ – aut. past.).“ 

J. Būtėnas mano, kad panašūs rašiniai atsiliepė P. Kubilevičiui ir jo bičiuliui A. Narkevičiui (Aleksandras Narkevičius buvo laikraščio „10 centų“ redaktorius ir leidėjas), jie vieni pirmųjų iš spaudos žmonių susilaukė represijų – 1941 m. birželio 14 d. buvo suimti ir ištremti.

P. Kubilevičius mirė sovietiniame lageryje 1942 m. vasario 9 d. Iš Sibiro grįžusi jo žmona Bronė su vaikais ėmė rūpintis vyro reabilitacija. P. Kubilevičių pažinoję rašytojai Augustinas Gricius ir J. Būtėnas valstybės saugumo komiteto (KGB) darbuotojams patvirtino, kad P. Kubilevičius politinėje veikloje nedalyvavęs, buvo žurnalistas, poetas, vertėjas. Tikriausiai to reabilitacijai pakako. 

Žmona turbūt grįžo į gimtąjį Pakruojo kraštą. O gal ir į Šiaulius? Taip leidžia manyti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje saugomos dvi knygos (P. Meškauskas, „Lietuvių rašomosios kalbos vadovėlis“, ll ir lll dalys) – viena su P. Kubilevičiaus, kita su B. Kubilevičienės autografais.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje apie P. Kubilevičių sukauptos medžiagos rasti nepavyko. Yra trys knygos. Tikriausiai „Pavasariškos dienos“, „Tarp betono sienų“ ir „Pirmas dešimtmetis“. Ne ką aptikau ir kitose kultūros įstaigose. Nes Petro Kubilevičiaus-Kubiliaus gyvenimas, kūrybiniai planai, ateities svajonės ir viltys baigėsi Sibiro lageryje, kai jam buvo vos 35-eri. Todėl tiek daug baltų dėmių jo biografijoje. Tikiuosi, kad po šio rašinio bent keliomis liks mažiau.