Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 17

Gintarė Lasytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.
Žurnalistas Rytis Zemkauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

2022 09 17

Gintarė Lasytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Žurnalistas R. Zemkauskas: „Kultūra prasideda šeimoje, kultūra prasideda kieme“

Gintarė Lasytė yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto IV kurso viešosios komunikacijos studentė.

„Miestas – didelis ir nuolat judantis organizmas, – sako žurnalistas, vienas iš programos „Kaunas 2022“ organizatorių RYTIS ZEMKAUSKAS. – Viskas nuolat juda – gimsta, ỹra, griūva ir kyla. Miestas yra žvėris, jis riaumoja – motociklais, teka upių vandeniu, miestas puošiasi – mumis, pavasarį išeinančiais į kiemą. Šis Žvėris labai protingas: galvoja, planuoja, rūpinasi, kad jame būtų gera gyventi. Šis Žvėris paslaptingas, toks paslaptingas, kad net seksualus. Ir jis visada yra metafora.“

Po dvylikos metų pertraukos Europos kultūros sostinės titulas grįžo į Lietuvą. Į Kauną – miestą, kurio žmonės yra pasiruošę veikti, yra kupini idėjų.

Interviu R. Zemkauskas pasakoja apie savo jaunystės Kauną. Apie Kauną kaip miestą, turintį tvirtovės mentalitetą. Apie Kauną, pajutusį laisvės skonį. Ir apie atsipalaidavusį, beprotiškų vizijų pilną Kauną, kuris tiesiog nusipelnė gyventi gerai.

Gimėte ir užaugote Kaune. Natūralu, kad šiam miestui jaučiate sentimentų. Kokį Kauną prisimenate, kai čia augote?

Aš augau Dainavos rajone. Buvome būrys trumpakelnių idiotų, kurie lakstė dviračiais, viską daužė, žaidė krepšinį, mušėsi, gyveno daugiabučiuose. Gyvenau septintame aukšte, tad mano vaizdas į Kauną – iš septinto aukšto, pro langą.

O kokia buvo tų laikų kultūra?

Sovietiniais laikais diegta elitinė kultūra, ir ta kultūra iš esmės apsiribojo menais. Menas – kaip kultūros sinonimas. Dar buvo puoselėjama, kaip jie vadino, liaudies kultūra. Buvo formuojamas elitiškas, vertikalus santykis su visuomene: mes jums pasakysime, kas yra vertybė, mes jums pasakysime, kas yra gerai, mes jums pasakysime, ką privalu gerbti ir mėgti, mes jums pasakysime… Pasakysime, nes esame žyniai, nes mes žinome.

Tai sovietinės ir bet kurios kitos totalitarinės sistemos principas. Demokratijoje tai veikia visai kitaip, čia vertinama saviraiška, niekas nesako, kad nereikalingas stiprus menas ar kad nereikalingos kultūrinės aukštikalnės. Čia svarbu suteikti galimybę kiekvienam visuomenės nariui jaustis savam. Aš turiu teisę užeiti į muziejų. Aš turiu teisę savaip suprasti meną. Aš turiu teisę suprasti kitaip savo kiemo gyvenimą, kuris ir yra kultūros pradžia. Kultūra prasideda šeimoje, kultūra prasideda kieme. 

Apdulkėjęs muziejus, nieko pirštais liesti negalima, – tokia numirėlių kultūra sovietmečiu buvo diegiama visiems. Ačiū Dievui, viskas baigėsi, bet mes vis dar turime tokios kultūros šauklių, simpatikų, išsiilgusiųjų jos. Ir ne tik tarp pagyvenusių žmonių. Vis dar yra norinčiųjų įstumti mus į kažkokią tvarką, pasakyti, kas yra vertybė, užuot iškeliant į pirmą vietą laisvą ir orią asmenybę, kuri jaučiasi turinti teisių – teisių, kurios skatina siekti išsilavinimo ir domėtis. Nebūtinai išsilavinimas turi būti tik įvairūs moksliniai laipsniai. Išsilavinimas reiškia ir išsiugdytą poreikį viskuo domėtis, visur dalyvauti.

Mūsų akcentai Kauno – Europos kultūros sostinės – projekto programoje pirmiausia buvo skirti bendruomeniškumui ir edukacijai. Visų pirma esame didžiulis bendruomeninis ir edukacinis projektas. O tie, kurie pasiilgsta didžiųjų kūrinių, turi suprasti, kad kopimas į viršukalnes yra tik maža dalis bendrojo kultūros peizažo.

Rytis Zemkauskas. Modesto Endriuškos nuotrauka

Sovietmečiu žmonės stengėsi priešintis, eiti prieš sistemą, kovoti su režimu. Ar bandėte su sistema kovoti jūs?

Aš kovoti nebandžiau. Senelis kovojo, bet buvo uždarytas į kalėjimą, po to išvežtas į Vorkutą, ten nužudytas. Taip būdavo bet kuriam, kuris bandydavo kovoti su sistema. Aišku, ne visiems taip blogai baigėsi, bet mano šeimoje buvo taip. Augau vadinamojo sąstingio laikotarpiu, tad mes nekovojome. Mes bėgome. Bent jau aš. Daug negalvojai, tiesiog elgeisi intuityviai. Bėgai į savo pasaulį – į užsienietiškų knygų, žurnalų pasaulį, į tarpukario spaudos pasaulį. Buvo laikas, kai geriau žinojau, kas Kaune darėsi 1935-aisiais nei už lango tuo metu. Skaičiau savo senelių kaime ant aukšto paliktą spaudą, jos buvo be galo daug, visokius močiutės religinius žurnaliukus, senelio kultūrinę spaudą – „Naująją Romuvą“, „Kultūrą“ ir panašius leidinius. Jau tada mačiau, kokią valstybę Lietuvos piliečiams pavyko sukurti. Jau tada aiškiai mačiau, kad viskas buvo.

O aš pats nebuvau joks kovotojas, greičiau pabėgėlis. Tais laikais buvo tokia sąvoka – vidinė emigracija. Ir nereikia būti dėl to per daug pasipūtusiam: kai esi jaunas, kai tau keliolika, kur tu ten nebėgsi?

Jūsų pasaulis, į kurį bėgdavote, būdavo knygos?

Taip. Tik mažai iš ko galėdavau rinktis. Stebuklas buvo „National Geographic“, kurį gaudavome per gimines. Kai šis žurnalas pirmą kartą atsidūrė mano rankose, buvau dar vaikas, nemokėjau nė vieno angliško žodžio. Bet kai jį pamačiau, supratau, kad noriu ten gyventi, tame žurnale. Būtent ten. Su tomis visomis reklamomis, turėti tas mašinas, laikrodžius, japoniškus fotoaparatus, matyti tas spalvotas šalis fotografijose, keliauti su antropologu Louis Leakey, būti tarp orangutangų su Birute Galdikas (ji buvo ant mano turėto žurnalo viršelio! Kas galėjo pagalvoti, kad ateis diena ir mes susitiksime, bus „Pasivaikščiojimų“ laida su ja!). Sovietynas, pamačius šį žurnalą, manyje mirė tą pačią akimirką. Totalitarizmas atima spalvas, skonį, išjungia garsą. Totalitarizmas atima gyvenimo džiaugsmą. 

O koks buvo tas laisvės skonis?

Buvo didžiulė laimė suvokti, kad keičiasi pasaulis, kad einame į laisvę. Į tai, kur visada svajojau patekti. Jeigu to nebūtų nutikę, būčiau bėgęs į Vakarus, į laisvąjį pasaulį. Bet, ačiū Dievui, Vakarai grįžo į Vakarus, ir tais Vakarais tapome mes. Dabar galiu statyti savo automobilį prie Berlyno sienos, – tai, beje, ir padariau visai neseniai. 

Pamenu, pirmasis mano užsienis buvo Kopenhaga. Ne Lenkija, ne kita artima šalis, bet Danija. Išlipau Strøgete, pirmas įspūdis – centrinė gatvė kaip mūsų Laisvės alėja ar Gedimino prospektas. Einu ir kvepia bandelėmis. Tai buvo stebuklas.

Mano nuomone, daug geriau yra beprotiška idėja nei beviltiška idėja. Nes beprotiškos idėjos gali išjudinti mąstymą.

Kartu su laisve grįžo ir gyvenimo džiaugsmas. Kokia atmosfera vyravo Kaune, kai buvo susigrąžinta Nepriklausomybė?

Kaunas – tvirtovės miestas, turintis tvirtovės mentalitetą, ir kauniečiai niekada nebuvo iki galo pavergti. Mums nepapasakosi ir nepaaiškinsi – mes patys žinom, kaip ką reikia daryti. Tai vienu metu ir laimė, ir nelaimė. Kai reikia gintis nuo priešo, toks mąstymas praverčia, nes svarbu buvimas tvirtovėje ir stiprus šeimos ryšys. Apskritai mažose Europos miestų bendruomenėse egzistuoja vadinamasis „biurgerio mentalitetas“, naudojamas kaip savigynos įrankis. Tai bet kokios savivaldos ir tikro europietiškumo pamatas. Tokiose vietose ypač sunku būti kitokiam. Tai padeda, kai reikia gintis nuo priešo, tačiau trukdo laisvės laikais. 

Dabar Kaunas iš to vaduojasi, vis labiau atsipalaiduoja, nes Kaunas nebesikauna ir yra nusipelnęs pailsėti. Ne visada reikia laikytis įsikibus į šlovingą praeitį, ji kartais trukdo ir įcementuoja tam tikras jau nebe tokias naudingas kultūrines formas. 

Kalbant apie tarpukario laikotarpį, Kaunas pareigą savo tėvynei atliko tada, kai to labiausiai reikėjo: buvo sostinė, kūrė valstybę, o tai išties didelis darbas ir garbė, bet dabar turime eiti į priekį. 

Kaunas – miestas kovotojas, tokį jį mato kiti Lietuvos gyventojai. Kaip manote, kodėl taip buvo?

Pamenu tuos laikus, kai didžioji dalis gyventojų čia buvo aršūs. Per istorinius lūžius į gatves išsilieja labai daug energijos, o energijai suvaldyti ypač reikalingas intelektas. Intelektas veikia labai lėtai, o energija – labai greitai, tad svarbu ją nukreipti konstrukcijai, ne destrukcijai. 

Sakydamas „intelektas“ nebūtinai turiu omeny „prabangų“ išsilavinimą. Visų pirma išsilavinimas reiškia patirčių visumą ir savirefleksiją, gebėjimą pažvelgti į save: „Ką aš čia darau? Kaip aš veikiu?“ Tai vyksta lėtai, nes tik įvairūs sukrėtimai išmoko mus keisti savo nuomonę. Kol nesi išmintingas, nuomonę keiti tik gavęs per nagus. Taip ir išsilieja į gatves labai daug energijos, kurią reikia suprasti ir suvaldyti. 

Atgavus laisvę didelis srautas tokios energijos išsiliejo į Angliją, Norvegiją, ir ten ji buvo pristabdyta. Grįžo toji energija čia visai civilizuota. Pusiau juokais, pusiau rimtai – Lietuvos vietoje esant progai padėkočiau norvegams, britams, ispanams už tai, kad šių šalių visuomenių pastangomis mano pusiau laukinė karta tapo eksternu civilizuota.

Kaunas išspinduliavo daug energijos, ir ji pozityviai sugrįžta, tačiau viskam reikia laiko. Žmonės grįžta į Lietuvą ir supranta, kad čia gyventi gera, jei nesi tinginys ir atsakai už save. Beje, ši energijos dinamika nėra anomalija, taip veikia daugelis bendruomenių, nes mes esame ne tik siela, bet ir kūnas, tad kai kuriuos dalykus lemia tiesiog biologija.

Viename iš savo interviu (LRT.lt) minėjote: „Aš noriu, kad Kaunas būtų labiau pasitikintis savimi, ramesnis, turėtų kantrybės, disciplinos ir šiek tiek žvėriškumo, pašėlimo, optimizmo, kūrybiškumo.“ Ar miesto Žvėries idėja yra susijusi su šiais žodžiais? Ar „Kauno 2022“ mitiniu simboliu tapęs Žvėris skirtas pabudinti Kauną, suteikti žvėriškumo ir pasitikėjimo savimi?

Visų pirma ši idėja svarbi suvokti, kad miestas yra daugiau nei vien tai, ką matome. Tai savotiškas transcendencijos ilgesys, nes miestas yra daugiau ir turtingiau, nei pats galiu matyti, ir aš pats esu daugiau, nei atrodo. Šis platesnis kontekstas man suteikia ramybę, įkvėpimą, leidžia kurti, fantazuoti. Ir tuomet energija, apie kurią kalbėjau, nukreipiama į kūrybiškas ir kultūriškai angažuotas formas. 

Miestas – didelis ir nuolat judantis organizmas, sudarytas iš gyva ir negyva: automobilių, elektros stulpų, šuniukų, kačiukų, reklamų. Žmonės bėgioja, varnos skraido, kiaunės iš balandžių lizdų neša kiaušinius… Viskas nuolat juda – gimsta, ỹra, griūva ir kyla. Miestas yra žvėris, jis riaumoja – motociklais, teka upių vandeniu, miestas puošiasi – mumis, pavasarį išeinančiais į kiemą. Šis Žvėris labai protingas: galvoja, planuoja, rūpinasi, kad jame būtų gera gyventi. Šis Žvėris paslaptingas, toks paslaptingas, kad net seksualus. Ir jis visada yra metafora. 

Įdomiausia, kad visos idėjos, nugulusios Kauno, Europos kultūros sostinės, didžiųjų renginių kuriamuose miesto mituose, yra įvairios nuotrupos, skirtingais laikotarpiais sklandžiusios istorijos apie Kauną, taip pat legendos apie miesto požemius, tunelius. Tuomet man ir kilo idėja, kad egzistuoja požeminis Kaunas, didesnis už mums matomą, su savo gyvenimu, su savo gyventojais, gyvulėliais. Istorijos apie požeminį Kauną sugulė į knygą „Kauno Žvėries pasakų knyga“.

Rytis Zemkauskas. Jono Petronio nuotrauka

„Fluxus“ festivalis – vienas originaliausių renginių Lietuvoje. Jo formatas ypač intriguojamai atrodo „Kauno 2022“ kontekste. Kaip kilo šio festivalio idėja?

Tai kultūrinis įrankis ir intelektinis karnavalas, kuriame dalyvaudamas kiekvienas žmogus atsineša savo idėją. Ir turi visišką laisvę daryti ką nori. Jeigu nori – gali susigalvoti savo festivalį, ir jei pavyks pritraukti žmones – festivalis įvyks, jei nepavyks – bent jau bus bandymas. Pagaliau Kaunas turi savo karnavalą, tikiuosi, ši idėja gyvuos, bus tęsiama. Ir nors karnavalas savaime yra smagus dalykas, kita vertus, jis savo prigimtimi – ir rimtas reikalas: persirengėliai, kaukės turi gilią prasmę. 

Jurgis Mačiūnas – vienas iš „Fluxus“ kūrėjų, kilęs iš Kauno. Nuo jo namo, esančio Parodos kalno apačioje, jau penktus metus prasideda šis festivalis. „Fluxus“ festivalio idėja labai artima Kauno – Europos kultūros sostinės – projektui, nes juo bandyta griauti nusistovėjusį, elitišką požiūrį į meną bei kultūrą.

Šis griovimas turi gilesnę prasmę: griauti, bet nesugriauti. Nuolat vyraujantis ginčas yra daug svarbiau, dėl to kritikai mane visada džiugina, nes tai rodo esant gyvybę. Demokratijoje nuolat vyksta kovos, tačiau niekad nėra iki galo laimima. Tie, kuriems ši būsena nepatinka, atsiduria totalitarizmo pinklėse. 

„Fluxus“ festivalyje žmogus turėtų dalyvauti ne turėdamas tikslą, kad štai – linksminkite mane, o turėdamas savo idėją – ateitų kaip į savotišką forumą, kur matytų kitų idėjas. Pastebėti jas – viena sunkiausių užduočių, o kokios tos idėjos – tai jau smagiausia dalis, nes kiekvienas sprendžia pats. Svarbu sukurti įrankius, platformas, o kaip žmonės jais pasinaudos – parodys ateitis. Mūsų darbas – jiems pasiūlyti.

Interviu LRT.lt kalbėjote: „Pats asmeniškai turiu tapti šiuolaikiniu. Jeigu aš netapsiu, kiti už mane to nepadarys.“ Ar sparčiai tobulėjantis pasaulis skatina jus būti šiuolaikinį?

Tai smalsumas ir meilė gyvenimui. Man patinka būti ir gyventi, branginu šį pasaulį ir džiaugiuosi suteikta proga jame pabūti. Laikau tai atsakomybe, nes mums šis pasaulis duotas ir tam, kad jį saugotume. Kita vertus, nepamirškime, kad keičiasi tik mūsų žaislai, esminiai dalykai – ne. Mums vis tiek reikia meilės, globos, reikia kito žmogaus, kuris atspindėtų mus lyg veidrodis. Tai patirti galime ir be technologijų, bet su pastarosiomis viskas tik įdomiau.

Uždarydami Kauno – Europos kultūros sostinės – projektą, pasiūlysime miestiečiams pasirašyti sutartį su savimi gyventi ilgai ir laimingai. Ten bus dešimt punktų, o vienas iš jų sako, kad Kaunas yra kiekvienas miestas ir kiekvienas miestas yra kaip Kaunas.

Kaunas, kaip kalbėjote, bijojo būti šiuolaikiškas. Kaip šiuolaikiškumas Kaune juda dabar?

Kaip kadaise yra sakęs lietuvių kilmės amerikiečių filosofas ir fenomenologas Alphonso Lingis: mes esame nieko bendra neturinčiųjų bendrija. Iš dalies tai tiesa, nes egzistuoja įvairaus mąstymo ir būdo kauniečių. Bet kartu yra tam tikrų bendrų tendencijų, kurias galime pastebėti. „Kaunas 2022“ stengiasi pasiekti, įtraukti kuo daugiau žmonių ir sukelti ginčą.

Mano nuomone, daug geriau yra beprotiška idėja nei beviltiška idėja. Nes beprotiškos idėjos gali išjudinti mąstymą. Kauno Žvėries idėja yra gana beprotiška, bet parodo vieną iš veikimo būdų. Galima kurti pasakojimą kaip kultūrinį įrankį. Galima kurti festivalį kaip kultūrinį įrankį. Festivalį, kuris ateina pas žmones į kiemą.

Koks muziejus Kaune jus, kaip kuriantį žmogų, įkvepia? Ar turite mėgstamiausią?

Turiu, tačiau tai ne muziejus, o paroda. Britų menininkės, litvakės, Holokaustą Lietuvoje išgyvenusių žydų palikuonės Jenny Kagan „Out of Darkness“ – „Iš tamsos“ (ekspozicija veikia šalia Istorinės LR Prezidentūros Kaune iki spalio 30 d. – aut. past.), ir asmeniškai norėčiau, kad ši paroda virstų muziejumi. Joje pasakojama ypač svarbi Kauno istorijos dalis. Tai konkrečių žmonių dramatiška istorija, bet kartu ji universali: kaip mažam žmogui išlikti dideliame ir nesvetingame pasaulyje. Man patinka tokie projektai. 

Į šį pasaulį ateiname mažučiai, rėkiantys, išsigandę, ir negana to, kad esame priklausomi nuo gamtos, virusų, tai dar sugebame ir vienas kitą skriausti. Todėl man humaniškumas, gyvybė yra pačios svarbiausios temos, nes gyvenimo prasmė – tausoti gyvybę. Apie tai ši paroda, ji universali, ji kalba ne tik apie sudėtingas istorines katastrofas išgyvenusius ar, deja, neišgyvenusius žmones, bet ir apie mane. Ji kalba apie žmogų – atskirą asmenybę – vardą, pavardę. Iš tikrųjų kuo toliau gyvenu – tuo mažiau man įdomios didybės ir didingumai.

Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“. Gražvydo Jovaišos nuotrauka
Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“. Gražvydo Jovaišos nuotrauka

Kas laukia Kauno po 2022-ųjų? 

Uždarydami Kauno – Europos kultūros sostinės – projektą, pasiūlysime miestiečiams pasirašyti sutartį su savimi gyventi ilgai ir laimingai. Ten bus dešimt punktų, o vienas iš jų sako, kad Kaunas yra kiekvienas miestas ir kiekvienas miestas yra kaip Kaunas. Kitaip tariant, turime ką išmokti iš kitų, o kartu ir patys galime būti kitiems naudingi. Mūsų projektas pasibaigs, stos pauzė, o tada po kurio laiko pamatysime, ko miestas ir visa šalis pasiilgo. Kai kritinė masė žmonių supras, kad pasiilgo tam tikrų dalykų, kurie buvo, tikėtina, kad juos bus bandoma tęsti. O tai jau palikimas. 

O ko Kaunui palinkėtumėte?

Palinkėčiau atsipalaiduoti ir pailsėti, Kaunas yra geras miestas, jis nusipelnė gyventi gerai. Naudokimės šia teise.

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?