Žurnalistė E. Mildažytė: „Kai tau nebelieka nieko, tikėjimas ir Dievas lieka visada“

„Dievas pats susiras, – sako žurnalistė, publicistė, TV laidų vedėja, prodiuserė EDITA MILDAŽYTĖ tiems, kurie ieško savo gyvenime Dievo, bet vis dar jo neranda. – Jeigu jūs negalite tikėti, tai pasistenkite ne netikėti. Jeigu negalite jo rasti, bent palaukite – jis pats ateis. Ir, man atrodo, tai labai gera pradžia. Jeigu pasitaikys koks nors darbas, kurio nebegalėsite padaryti, tai paskui ateina Jis, kuris padeda jį padaryti, pabaigti.“

Tikėjimo kelias, E. Mildažytės įsitikinimu – neturi ženklų. Tu tiesiog eini ir supranti, kad taip yra: „Negalėčiau pasakyti, kada pradėjau tikėti giliai ir iš esmės. Negalėčiau pasakyti datos ar laiko. Man atrodo, visada buvau tikinti, bet kai pagalvoji – koks ten tas tikėjimas penkerių metų… Turbūt kai išverkdavau visas savo nuoskaudas močiutei į pilvą, tai tada labai tikėdavau…“

„Mano tikėjimo istorija“ – „Bernardinai.lt“ laidų ciklas, kuriame skirtingi žmonės liudija savo krikščioniškąjį tikėjimą.

Ką jums reiškia tikėjimas? Krikščioniškas tikėjimas?

Pirmiausia tikėjimas man reiškia pasitikėjimą. Pasitikėjimą ateitimi. Ir tam tikra prasme – atsakomybės perdavimą. Nes ne už viską žmogus gali būti atsakingas pats. Tu visada žinai, kad rytdiena yra. Žinai, kad mirtis nieko nereiškia. Kad Žemė yra apvali ir kad yra aukštesnis teisingumas, ir tau nereikia tuo rūpintis. Tikėjimas tau padeda atleisti. Padeda neįspirti į užpakalį savo priešui, kai jis klūpi. Padeda situacijose, kai jautiesi beviltiškai ir neteisingai nuskriaustas, pagalvoti: o kur dabar mane veda? Kodėl taip atsitiko man? Ir kai tai atsitinka tau, į šį klausimą irgi padeda atsakyti tikėjimas.

Kitas dalykas – tikėjimas yra didžiulė stiprybė. Ir visada – atrama. Kai tau nebelieka nieko, tikėjimas ir Dievas lieka visada. Viktorija Daujotytė yra parašiusi nuostabią knygą, kuri vadinasi „Sauganti sąmonė“, ir tai reiškia, kad paskutinė tvirtovė yra tavo sąmonė. Tu gali būti laisvas tamsiausiame kalėjime, ir tu gali būti nelaisvas skrisdamas oro balionu danguje.

Su kuo susiduria šiandieninis žmogus? Jis viską nori patikrinti. Įsitikinti dalykais, kuriais nereikia įsitikinti. Jis pamiršta pasaką apie Mėlynbarzdį – kad vienas kambarys visada būna atrakintas, ir nereikia ieškoti rakto nuo šio kambario. Nes yra paslapčių, ir tegul jos būna. Pavyzdžiui, aš neturiu poreikio įsitikinti, dažnai netgi noriu nežinoti kai kurių dalykų. Sakau: man nereikia to žinoti – kai reikės, aš sužinosiu. Taip skirta.

Galvoju, kad šiandieninės visuomenės nelaimingumo, perpildytų psichiatrinių ir visiško emocinio pakrikimo, kai jokių išorinių ženklų tam nėra, priežastis ir yra tai, kad žmogus prisiėmė atsakomybę už viską ir nepajėgia jos panešti. Man labai gražus tas senų žmonių pasakymas: taip skirta, vaikeli. Kodėl mano vaikas susirgo? – Tai nieko, sako jie, bus prie tėvų. Vienas toks turi būti. O kodėl jis durnelis? – Dėl to, kad kaime turi būti durnelis. O kodėl šitaip man atsitiko? – Dėl to, vaikeli, kad ne kaimynui. Tau atsitiko.

Visi atsakymai yra. Ir tas „taip skirta“, man atrodo, yra labai stiprus pasakymas.

Ne tą naštą žmogus sau prisiima. O kai ją kažkam atiduodi, tai taip pradeda sektis! (Juokiasi.) Čia jau sakau kaip kokį burtą. Žmonės, nepaisydami savo išsilavinimo, eina pas raganius numatyti ateities. Buria kortomis, sudarinėja horoskopus pagal gimimo datą… Turbūt jeigu žmogus galėtų sužinoti savo mirties datą, tai visi pasistengtų tai padaryti, o paskui dėl to būtų labai nelaimingi.

Man nepavyko savo vaikų kartu pakviesti į tikėjimą, buvo pernelyg didelis pasipriešinimas, ir aš nenorėjau ginčytis – pagalvojau: kai bus sunku, susiras patys. Visada sakau labai paprastą dalyką: juk vaikai, kurie auga vaikų namuose, palikti visiškai kūdikiai, – teoriškai jie turėtų nežinoti, kad turi tėvus. Tai iš kur tada tas jų ilgesys? Ir, aišku, žinojimas – kad kažkur tėvai turėtų būti? Ir kad kažkur turėtų būti tas esminis dalykas, kuris vadinasi meilė?

Jeigu mums niekas neužglušina tos žarijos, tos žiežirbos – mes visi jaučiam tą ilgesį. Kiekvienas. Ypač ribinėse gyvenimo situacijose. Aš manau, kad Ukrainoje visi tikintys fronte…

Papasakokite apie savo tikėjimo kelią – ar tikėjimas jus lydėjo nuo vaikystės, atkeliauja iš šeimos, ar įvyko staigus atsivertimas?

Mano gyvenime tai nebuvo staigus atsivertimas. Mano kartai tai gana paradoksali situacija, nes mes užaugom gūdžiu sovietmečiu. Pavyzdžiui, mano tėvai – ir mama, ir tėtis, jie laisvamaniai, tėtis išvis buvo agnostikas, mama – tokia šiaudinė katalikė, kuri eina į Mišias, užsako visas ritualines tradicijas, pamini visas religines šventes, bet ji nėra iš tų, kuri, jeigu blogai, sekmadienį sugalvotų nueiti į Mišias. Greičiau pasigūglins, ką dabar daryti, negu nueis į bažnyčią.

Bet paradoksas yra tai, kad mūsų seneliai buvo tikintys. Pavyzdžiui, aš užaugau su savo pussesere Daina, tarp mūsų buvo mėnuo skirtumas, ir atrodėm kaip dvynės. Mus dar ir vienodai rengdavo. Ir abi esam tikinčios. Nes mus užaugino močiutė. Labai gerai atsimenu, kaip Marijampolėje eidavom į bažnyčią. Aišku, Mišios tada būdavo labai ilgos. Bažnyčia būdavo tai kūrenama, tai nekūrenama. Ir nėra taip, kad prisiminimas būtų malonus. Aišku, nupirkdavo kermošinių saldainių. Didelė paskata būdavo, jeigu priimdavo į procesiją su balta suknele gėles barstyti. Bet, kadangi močiutė labai gražiai mezgė, tai mums tų suknelių – iškrakmolytų, marlinių baltų, su tuo veliumu, – taip niekas ir neužvilkdavo. Eidavom su savo megztom baltom suknelėm – aišku, buvo elegantiška, bet argi tuo metu norisi elegancijos? (Juokiasi.)

Tarp kitko, bažnyčioje įvyko pirmas mano pasirodymas. Tais laikais Komuniją dalindavo prie uždengto stalo, prie atskirtos altorinės dalies, ir kai kunigas jau išdalino Komuniją, patraukė nuo stalo baltą audeklą, aš supratau, kad mano valanda išmušė. Pasilypėjau ant tų keturių laiptelių ir padainavau „Skinsiu raudoną rožę“. Miglotai tai pati atsimenu, bet močiutė sakė, kad juokėsi visa bažnyčia. O vargonininkas ėmė pritarti. Atlikau kažkiek posmelių ir supratau, kad būsiu žvaigždė. Auditorija organizuota pati savaime! (Juokiasi.)

Aišku, buvome mokomos poterių kas vakarą, buvo ugdoma tradicija, bet tai nebuvo tikėjimas – buvom per mažos, per žioplos ir žiūrėdamos į šventą paveiksliuką įsivaizduodavom jauną, gražų vyrą, o ne kokį išganymą. Bet kiekvieną kartą, kai susidurdavai su sudėtinga situacija, kurios pats nepajėgus išspręsti, kažkaip atsirasdavo tie maldos žodžiai, atsirasdavo tas kreipimasis. Ir paskui, kai suprasdavau, kad niekas man negali padėti, – tai Jisai gali. Ir visada padėdavo. Padėdavo pačiai susitvarkyti su savimi – pirmiausia. O paskui paauglystės metais perskaičiau Evangeliją. Sovietmečiu tikėjimas buvo ir tam tikra protesto forma, ir mes turėjome Evangeliją, keturių dalių. Skaičiau ją, bet nesupratau, kodėl reikia jas keturias rašyti, jeigu visos apie tą patį. Bet vis tiek bandžiau ieškoti prieštaravimų, analitiškai į reikalą pasižiūrėti – paauglė penkiolikos šešiolikos metų.

Aš neišpasakytai mylėjau savo močiutę. Ji buvo nepaprastai gera moteris – mano močiutė! Beje, įprašiau, kad ją palaidotų monsinjoras Vasiliauskas. Tada kunigai buvo rekolekcijose, buvo neįmanoma nė vieno prisiprašyti. Močiutė buvo pašarvota Rapolo bažnyčioje, ir dėl automobilių net užsikimšo žiedas prie Operos ir baleto teatro. Monsinjoras Vasiliauskas sako: klausyk, vaikeli, ką mes čia laidojam? Sakau, 84 metų močiutę. Ne, sako, mes turbūt didelį žmogų laidojam… Nes visi, kas ją pažinojo, visi atėjo.

Tai man yra tas liudijimas, kad jeigu yra tokių žmonių, tai kaip Dievo gali nebūti?

Kokie dar mokytojai, svarbūs žmonės tapo jums atrama tikėjimo kelionėje?

Gyvenime užtenka turėti vieną gerą mokytoją, kad suprastum profesiją kaip pašaukimą. Susidurti su vienu geru gydytoju. Susidurti su vienu įkvėpimą tau keliančiu kunigu. Arba sutikti žmogų, kuris savo tikėjimo pavyzdžiu tau jį parodo akivaizdžiai. Turbūt man ne vienas toks žmogus pasitaikė. Vieni buvo labai dogmatiški, pavyzdžiui, Aliulis. Borutą šiek tiek pažinojau. Bet tai nebuvo tie asmenys, kurie tave priartintų prie tikėjimo. Greičiau atvirkščiai – tai buvo gana disciplinuoti šiuo klausimu žmonės.

Monsinjoras Vasiliauskas, manau, daugybę baibokų yra patraukęs į tikėjimą. Žinote istoriją, kaip jis gyveno Rapolo bažnyčioje? Ten buvo toks butas, kur kunigai gyveno, ir toks balkonėlis. Vieną vakarą monsinjoras girdi, kad kažkas krebžda. Išeina į balkonėlį, žiūri – kabo kažkoks žulikėlis, jau, matyt, susiruošęs jį apvogti. Padavė jam ranką ir įsitraukė per balkoną į vidų. Jie iki ryto gėrė arbatą, monsinjoras sako: tu razbainykas, aš razbainykas, tu katoržnikas, aš katoržnikas – sėsk, pasišnekėsim. Ir tas žmogus atsivertė per naktį.

Aš galbūt per primityviai kalbu. Tas kelias – jis neturi ženklų. Tu tiesiog eini eini eini ir supranti, kad taip yra. Negalėčiau pasakyti, kada pradėjau tikėti giliai ir iš esmės. Negalėčiau pasakyti datos ar laiko. Man atrodo, visada buvau tikinti, bet kai pagalvoji – koks ten tas tikėjimas penkerių metų… Turbūt kai išverkdavau visas savo nuoskaudas močiutei į pilvą, tai tada labai tikėdavau… Atsimenu, kad šiek tiek kvepėdavo myžaliukais ir būdavo labai minkštas. Aš iki dabar turiu tam fetišą. Jeigu rasčiau tokį pilvą, o!.. (Juokiasi.)

Turbūt svarbiausias dalykas yra įjungti laisvą bėgį. Ir nebandyti nieko sukontroliuoti. Ir nebandyti nieko ištirti. Ir nebandyti nieko išsiaiškinti.

Monsinjoras Vasiliauskas buvo tas kertinis žmogus, kai man pasidarė visiškai aišku. Bet tokių žmonių buvo daug. Netgi tas pats Astijus ir jo nebijojimas klysti ar Julius Sasnauskas, kuris irgi gali klysti, – ir tai jų nė kiek nemenkina. Didieji poetai, didieji mąstytojai, paprasti kaimo žmonės, kurių kitoks yra buvimas, kitoks santykis su pasauliu. Ir kai tokius žmones matai, tau pasidaro labai aišku, kad čia ir yra kelias. Kelias, kuris yra finiše egoizmo. Tau naudingas kelias. Aš čia labai negražiai pasakiau, bet taip yra – tikėjimas yra egoizmas. Nes taigi ne Dievui tu palengvini – sau gyvenimą palengvini tikėdamas. Nes Dievui nuo to ne geriau – tau geriau.

Be to, tikėjimas besąlygine meile – tai yra tam tikra mokykla. Jeigu tu tiki, kad tave taip myli, vadinasi, turi rasti jėgų ir pats taip mylėti. Jeigu tiki, kad tau bus viskas atleista, ir pats tada turi išmokti atleisti. Jeigu supranti, kad Dievas tave priima visokį, tai ir kitą tada turi pajėgti priimti visokį. Viskas atrodo taip paprasta, bet iš tikrųjų taip sudėtinga.

Turbūt svarbiausias dalykas yra įjungti laisvą bėgį. Ir nebandyti nieko sukontroliuoti. Ir nebandyti nieko ištirti. Ir nebandyti nieko išsiaiškinti.

Ką galėtumėte palinkėti, patarti tiems, kurie ieško gyvenime Dievo, bet vis dar jo neranda?

Dievas pats susiras. Greičiausiai bus taip.

Jeigu jūs negalite tikėti, tai pasistenkite ne netikėti. Jeigu negalite jo rasti, bent palaukite – jis pats ateis. Ir, man atrodo, tai labai gera pradžia. Jeigu pasitaikys koks nors darbas, kurio nebegalėsite padaryti, tai paskui ateina Jis, kuris padeda jį padaryti, pabaigti. Atsimenu, tėvas Stanislovas sakė: žinai, čia visiems depresijos, depresijos, taigi aš sakau: atvažiuokit, vaikai, pas mane. Iš ryto su saule kelsimės, pasimelsim, paskui eisim kokį griovį kasti arba akmenis iš vienos krūvos į kitą dėsim – nesvarbu, kad niekam nereikia, bet visą dieną. Paskui eisim vėl pasimelst, kojas nusimazgosim, užvalgysim ką Dievas davė. Prisiekiu, po dviejų savaičių depresijos nebus. Ir dažniausiai nebūdavo.

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!