„Žvaigždžių karai“ ir 4 krikščioniškos žinutės

Dėmesio! Tekste atskleidžiamos filmų siužeto detalės

Vieni iš tokių kūrinių yra Georgo Lucaso sumanyti legendiniai „Žvaigždžių karai“ – kosminė opera, fantastinis vesternas, kuriame – staigmena – gėris kaunasi prieš blogį. Ir kuriame galime atrasti įvairiausių kultūrinių bei religinių žinučių.

Kalbėdamas apie „Žvaigždžių karus“, G. Lucasas teigė norėjęs, kad filmai įkvėptų žiūrovą atrasti dvasingumą ir susimąstyti, jog kiekvienas esame kažko Aukštesnio dalis. Tiesa, režisierius filmuose nesiūlo asmeniško Dievo ar konkrečios religijos priėmimo. Jis pats save yra įvardijęs „budistu metodistu“ – turėdamas omenyje tai, kad užaugo evangelikų metodistų šeimoje, o vėliau jam įtaką darė Rytų religijos ir filosofijos. Kurdamas ir rašydamas „Žvaigždžių karus“, jis įkvėpimo ir sėmėsi iš skirtingų religinių vaizdinių bei idėjų. Pavyzdžiui, G. Lucaso sugalvota Galia – metafizinis energijos laukas, sudarytas iš visų gyvų būtybių ir suteikiantis jėgų – ko gero, labiau artima Rytų religijoms (nors kai kurie autoriai joje įžvelgia ir „užslėptą“ monoteistinį Dievą).

Taigi, „Žvaigždžių karai“ nėra aiškiai „krikščioniškas“ kūrinys kaip, tarkim, „Žiedų Valdovas“ ar „Narnijos kronikos“. Tačiau įkvėpimo savajam dvasingumui karštą atostogų dieną tikrai galime pasisemti. Štai keturios krikščioniškos žinutės, kurias randu „Žvaigždžių karuose“. Rašydamas tekstą remiuosi tiek savosiomis, tiek JAV krikščioniško interneto puslapio „Crosswalk“ įžvalgomis.

P. S. Daugiausia kalbėsiu apie vadinamąją „originaliąją“ trilogiją, t. y. legendinius filmus, pastatytus 1977–1983 m. Eilės tvarka šie filmai vadinasi: „Nauja viltis“, „Imperija kontratakuoja“ (arba „Imperija puola“) ir „Džedajaus sugrįžimas“. Šituos epizodus peržiūrėti pirmiausia ir rekomenduoju. Kitos, vėliau pasirodžiusios, trilogijos – jau nebe tokios geros. 1999–2005 m. trilogija daugiau dėmesio skiria specialiesiems efektams ir kovoms, o ne siužetui; o 2015–2019 m. filmai (ypač antroji ir trečioji trilogijos dalys), deja, yra visiškas nesusipratimas. Čia ne vien mano nuomonė.

1. Didingi dalykai gali prasidėti netikėčiausiose vietose. Pagrindinis „originaliosios“ trilogijos herojus Lukas Skaivokeris gyvena atokioje, daugelio užmirštoje Tatuino planetoje, kurioje – vien smėlis ir dykumos ir į kurią atskrenda nebent prastos reputacijos veikėjai. Pats Lukas jaučia, kad jo gyvenimas panašus į šią planetą – nykus ir vienodas. Tačiau ateis diena, kai viskas apsivers aukštyn kojomis – vaikinas įsitrauks į kovą su blogio imperija, taps kariu džedajumi, ir nuo jo priklausys visos galaktikos likimas.

Man, kaip ir „Crosswalk“ autoriams, tai labai bibliška. Šventajame Rašte skaitome, jog Dievas dažnai renkasi mažus, atrodo, nereikšmingus dalykus ar žmones – ir pašaukia juos didingiems nuotykiams. Pavyzdžiui, Senajame Testamente iš visų senovės tautų Viešpats savąja išsirenka izraelitus – nedidelę, praktiškai jokios „politinės įtakos“ pasauliui neturinčią bendruomenę, kurią užkariaus tai viena, tai kita didesnė ir labiau „pažengusi“ tauta. Negi Dievas negalėjo išsirinkti kažko stipresnio?

„Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ – prieš 2000 metų ironiškai klausė izraelitas Natanaelis, iš draugo Pilypo išgirdęs, jog yra toks Jėzus Nazarietis, kurį žmonės laiko Mesiju. Užaugęs nedideliame Nazareto kaime, dirbęs paprasto amatininko darbą, Jėzus tikrai nebuvo panašus į žydų lauktą Mesiją. Tačiau tai, kas pasauliui atrodo nereikšminga, Dievo matoma kitaip. „Jis numeta galiūnus sostų ir išaukština mažuosius“, – Evangelijoje pagal Luką prakalba Mergelė Marija. Panašiai ir nutiks „Žvaigždžių karuose“.

Galiausiai galėtume kalbėti kur kas plačiau: kodėl Dievas pasirinko Jėzaus Kristaus asmeniu apsireikšti būtent mums, Žemės planetos gyventojams? Galbūt visatoje nėra kitos gyvenamosios planetos? Abejočiau tuo –  mokslininkai skaičiuoja, kad vien tik mūsų regimoje visatoje gali būti milijardas trilijonų žvaigždžių (tai yra vienetas su dvidešimt vienu nuliu). Skaičius pribloškiantis, ir negalime atmesti galimybės, kad aplink kai kurias žvaigždes sukasi planetos, kuriose taip pat yra gyvybė. Galbūt jose gyvena kur kas senesnės ir pažangesnės, protingesnės, doresnės už mus civilizacijos, kurioms būtų kur kas lengviau priimti Dievo Žodį? Tačiau Visatos Kūrėjas su meile pasirinko silpnas ir klystančias būtybes – žemiečius žmones.

Tad, kai kyla liūdnų minčių, jog esu tik mažas ir nereikšmingas sistemos sraigtelis – prisiminkime, kad Dievui kiekvienas iš mūsų unikaliai svarbus – ir Jis mums yra parengęs gyvenimo Nuotykį šiame ar kitame pasaulyje. Panaši melancholiška, bet viltinga tampanti nuotaika puikiai juntama turbūt labiausiai „ikoniškoje“ pirmojo „Žvaigždžių karų“ filmo „Nauja viltis“ scenoje: Lukas stebi saulėlydį, svajoja apie tikrą gyvenimą, o fone skamba nepakartojamojo Johno Williamso muzika:

2. Blogis egzistuoja ir nuolat taikosi mus praryti. Šiandieniame kontekste, kai populiarėja reliatyvus požiūris į moralę, „Žvaigždžių karai“ tartum išlieka „senamadiški“, kalbėdami apie tai, kad net ir patys tvirčiausieji ar išrinktieji nėra visiškai apsaugoti nuo nuopuolių. Krikščionis pridurtų: tikrai taip, Dievas mums davė laisvą valią, kuri nuolat „bombarduojama“ įvairių klausimų ir gundymų.

Filmuose didysis blogis yra vadinamoji tamsioji Galios pusė – gyvenimo kelias, kurį pasirinkus, jis pradeda tave „vartoti“, naikinti. Agresija, kerštas, troškimas valdyti, baimė – nuolatiniai šios paslaptingos jėgos „palydovai“.

„Žvaigždžių karuose“ su šiuo priešu ir jo gundymais neišvengiamai turės susidurti tie, kurie pradės savo dvasinę kelionę – ypač kariai džedajai. Tamsioji Galios pusė ir jai atstovaujantys veikėjai geriečius nuolat bando arba įbauginti, arba įtikinti stoti jų pusėn. Ir kuo herojus labiau pažengęs savo kelyje, tuo jis blogiukams reikalingesnis.

Krikščionių didysis priešas – tai puolęs angelas šėtonas, kuris „slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti (1 Pt 5, 8). Šėtonas dykumoje nesibodėjo gundyti paties įsikūnijusio Dievo – o iš šventųjų gyvenimo aprašymų ar dienoraščių matome, kaip šis priešas „mėgsta“ ypač Kristų mylinčius žmones. Pavyzdžiui, šv. Faustina rašė apie velnius, gąsdinusius ją didelių juodų šunų pavidalu.

Tačiau tikintieji susiduria ir su kitu „priešu“ – ko gero, kur kas dažnesniu ir sutinkamu be išimčių kiekvienam, kuris pradeda eiti krikščioniško dvasingumo keliu. Tai – šio „pasaulio“ trauka bei įvairios silpnybės, kurias taikliai apibūdino šv. Paulius: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19).

Kaip nepasiduoti šiose išorinėse ir vidinėse kovose? Būtina remtis į Dievą – ir prisiminti, kad blogis meluoja – kaip, beje, ir tamsos jėgos „Žvaigždžių karuose“. Vienas ryškiausių filmų sagos veikėjų Anakinas Skaivokeris (Luko tėvas) dėl melo smarkiai nudegė ir tapo bloguoju Dartu Veideriu;  gyvatės melu patikėjo ir pirmieji žmonės Biblijoje.

3. Tačiau niekas nėra pasmerktas iš anksto. Taip, net ir tvirčiausi herojai nupuola (kaip Senojo Testamento karaliai Dovydas ar Saliamonas), tačiau Viešpats mūsų laukia pas Jį sugrįžtant iki pat gyvenimo pabaigos. Šventajame Rašte apstu tokio gailestingumo pavyzdžių: Ninevės miestas, iš pranašo Jonos išgirdęs apie būsimą sunaikinimą, puola atgailauti – ir gyvuoja toliau; kartu su Jėzumi nukryžiuotas nusikaltėlis, pripažinęs pelnytai gavęs šią bausmę ir užstojęs Jėzų, iš jo išgirsta pažadą: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“; o turbūt ryškiausias pavyzdys yra krikščionių priešas ir žudikas Saulius Tarsietis, netikėtai pats tapsiantis krikščionimi – ir ne bet kokiu, o didžiuoju pagonių apaštalu Pauliumi.

Kas gi yra tas „Saulius“ „Žvaigždžių karuose“? Žinoma, tamsos karys Dartas Veideris. Jaunystėje nupuolęs į tamsiosios Galios pusę, jis tampa šėtoniško imperatoriaus Palpatino dešiniąją ranka, negailestingai šluodamas visus, kurie jam maišosi kelyje – ir naikindamas laisvės siekiančių sukilėlių gretas. Jis taip įklimpęs į tamsą, kad net nesibodi kautis su savo sūnumi. Atrodo, jo sielos jau nebeišgelbės niekas. O vis dėlto išgelbėja (apie tai vėliau) – ir prieš pat mirtį Dartas Veideris atgauna ramybę. „Originaliąją“ trilogiją verta žiūrėti jau vien dėl šios scenos.

„Žvaigždžių karuose“ esama ir kitų veikėjų, kurie iš niekšelių pavirsta į pasiaukojančius, gyvybę už draugus pasiryžusius atiduoti herojus. Pavyzdžiui, kontrabandininkas Hanas Solo, kurio kasdienybė sukasi vien apie nešvariai uždirbamus pinigus – jokių „aukštų“ vertybių ar rimtesnių pamąstymų apie gyvenimą. Bet jo gyvenimas ir pasaulio suvokimas netrukus pasikeis iš esmės.

Arba Lando Kalrisianas – neaiškios reputacijos verslininkas ir lošėjas, savo draugą Haną Solo išdavęs Dartui Veideriui. Žiūrovui natūraliai kyla pyktis ir teisingumo jausmas, tačiau Galia šiam veikėjui taip pat numačiusi savąjį kilnų vaidmenį. Peržiūrėjęs filmus, krikščionis gali prisiminti: na taip, Dievas mato kur kas toliau.

„Toks jau jo / mano likimas“, „Nieko čia nebepadarysi“, „su šituo jau viskas“… „Žvaigždžių karai“ tokius padūsavimus nupučia kuo toliau.

4. Nepasiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu. Ši šv. Pauliaus frazė – aktuali visais laikais. Tačiau kaip šiais žodžiais gyventi konkrečiai? Ką jie iš tiesų reiškia? Štai pagalbon atskuba minėtoji senoji geroji „originalioji“ „Žvaigždžių karų“ trilogija, kuri netikėtai mums pateikia vieną iš pavyzdžių, kaip gerumu įveikti blogį.

Žinot, įprastai kovos filmuose herojai pasaulį išgelbsti susprogdindami, nušaudami, sudaužydami ir kitaip sunaikindami blogiukus. Tai normalu, karas yra karas. Šaudymo ir gaudymo, žinoma, apstu ir „Žvaigždžių karuose“. Ką čia slėpti, be kautynių su šviesos kardais šie filmai netektų didelės dalies savo žavesio. Tačiau 1977–1983 m. trilogijoje esminis pergalės akcentas – ne ginklai.

Džedajus Lukas Skaivokeris stoja į paskutinę dvikovą prieš Dartą Veiderį. Jis to visais būdais bandė išvengti – sužinojęs, kad Veideris yra jo tėvas, bandė jį įtikinti grįžti į gėrio pusę ir prisiminti tikrąjį save, kad tikrasis jo vardas yra Anakinas. Galų gale, net ir priverstas kautis ir privertęs Veiderį pasiduoti, jis atsisako nužudyti savo tėvą, nepaklusdamas griežtam imperatoriaus nurodymui – Lukas verčiau pasiryžta pats būti nužudytas. Visko neišpasakosiu, bet galų gale įniršį įveikusi sūnaus meilė išgelbsti visus – tiek tėvo sielą, tiek ir patį sūnų, tiek ir visą galaktiką. Be parodytos meilės ir gailestingumo visi galingi erdvėlaiviai ir ginklai nebūtų turėję jokios naudos.

Apie tai rašant mintyse iškyla viena mano atlikta išpažintis. Pamenu, po vieno skaudaus įvykio buvau baisiai įniršęs ant keleto žmonių, o labiausiai – ant savęs paties. Atrodė, kad pyktis nuo šiol lydės visą gyvenimą, kad jau nebegalėsiu atleisti. Kadangi buvo laidotuvės, nuėjau išpažinties pas vietos kleboną, viską išpasakojau. O jo pirmas sakinys: „Kiek savo gyvenime pykau – tiek pralošiau.“

Mano įniršis laikui bėgant išnyko, o štai šitų žodžių niekaip negaliu pamiršti.