Žvyrduobių Lietuva

Šis Dariaus Indrišionio tekstas buvo atrinktas į trumpąjį sąrašą 2022 m. „Bernardinai.lt“ tekstų konkurse dalyvių su magistro laipsniu grupėje.

Rudieji ženklai dažniausiai nepasižymi pritrenkiančia įvairove. „Žydų žudynių vieta“, – populiariausia nuoroda į Žvyrduobių Lietuvos atodangas. Pasitaiko ir paradoksalesnių įrašų. Mano gimtąsias apylinkes buvo okupavę italai: ten yra „Fašizmo aukų kapai“. Esu girdėjęs ir apie „Žydų žudymo vietą“ – lyg procesas rituališkai tebesitęstų.

Žvyrduobių Lietuvos atodangos neiškalbingos. Dažniausiu atveju – memorialinė granito plokštė, pristatanti aštuoniasdešimtmetės masinės žmogžudystės aplinkybes: data ir nužudytųjų skaičius. Tiek. Dar gerai, jei visos tokios plokštes mena išžudytus žydus – nenustebčiau sužinojęs, kad kokiame atokiame rajone tebebyloja apie „tarybinius piliečius“.

Nedaug informacijos, nedaug atminties. Na, taip – pastaraisiais metais populiarėja kultūrinio turizmo iniciatyvos, dažniausiai provincijoje. „Pažink žydiškąjį Rokiškį“, – maždaug taip. Dar senųjų gyventojų atmintis – dažniausiai konstatuojant faktą, kad šioje gatvėje ar šiame name gyveno žydai. Tiek. Ai – dar retsykiais pasitaikančios buitinio antisemitizmo apraiškos anekdotuose: bet čia jau retenybė – žydų neregėjusių asmenų pokštai apie žydus.

Esu girdėjęs vieno miestelio muziejaus gido frazę. Pasakojo kažką apie seniausias gatves, geriausiai išlikusius tarpukario pastatus. Pasakė: „Po to, kai išnyko žydai…“ Ir lyg niekur nieko tęsė toliau. Iliustracija, žinoma, paradoksali. Bet kartais išties: pasižiūri į Holokausto atmintį Lietuvoje – ypač provincijoje – ir, atrodo, ogi rimtai: išnyko. Vieną vasaros dieną paskubom susirinko daiktus, susikrovė lagaminus ir išėjo. Kažkur – niekas nebematė. Negrįžo. Išnyko. Nebėra. O gal nebuvo?

Vieni galėtų pasakyti, kad tai dėl staigumo – Žvyrduobių Lietuva yra neabejotinai greičiausiai susiformavusi valstybė dabartinės Lietuvos teritorijoje: per vieną vasarą. Kiti galėtų ciniškai svaičioti apie dvigubo genocido teoriją: esą patys kalti, sovietus su gėlėmis pasitiko, teisių visokių gavo, į partijas ir komjaunimus stojo. O jau kiek čekistų…

Šių, antrųjų, norisi piktai paklausti: negerbiamieji, o kiek pagal tokią logiką reikėtų išžudyti etninių lietuvių? Už visokius sniečkus, gedvilus, paleckius, cvirkas ir guzevičius? Kiek už liaudies lakštingalą Salomėją? Kiek už čekistą Vilimą, kuris buvusiame VSD garaže nuteistus mirtininkus uždaužydavo plaktuku? Spėju, liktumėm po karo plyne, be gyventojų. Būtumėm Kaliningradas-2. Lietuva žvyrduobėse.

Reikėtų trumpam sustoti prie dvigubo genocido teorijos. Pseudoteorijos, duodančios suprasti, kad pirmasis sovietmetis kažkuo buvo naudingas Lietuvos žydams. Socialinis mobilumas, kas buvo niekuo, taps viskuo ir panašiai. Pasiskaitykite to laikotarpio spaudą – fantazija atšoks. Sąrašai – „spekuliantų“ sąrašai – tam tikrais laikotarpiais kas antrą dieną. Slėpė atsargas, kėlė kainas, lupikavo. Kovojo su tarybine prekyba. Ir pavardės – dešimtys pavardžių nubaustųjų „spekuliantų“. Pavardės, akivaizdžiai priklausančios ne etniniams lietuviams.

Iš pradžių baudė pinigais. Po to – mėnesiais darbo stovyklose. Neišnyko spekuliacija Tarybų Lietuvoje – ir pradėjo „spekuliantus“ nelietuviškomis pavardėmis siųsti į GULAGą. Iki 10 metų. Atsargesni tiesiog neteko savo turto – stambesnių pramonės ir prekybos įstaigų nacionalizacija. Laba diena, jūsų sukurto verslo nebėra. Dabar čia vadovausiu aš – komisaras toks ir toks. Geros dienos.

Svaičiojantys apie dvigubo genocido teoriją yra istorijos daltonikai, negebantys atskirti tam tikrų spalvų. Grėsmingame pirmojo sovietmečio paveiksle įžvelgti ne tik represuotus Nepriklausomos Lietuvos veikėjus, pasipriešinimo organizacijų dalyvius, ištremtus Sibiran lietuvius „buožes“, bet ir savo verslų netekusius, o kartais ir į lagerius išsiųstus žydus „spekuliantus“ – Nepriklausomos Lietuvos verslininkus, pramonininkus, prekybininkus, įvairių paslaugų teikėjus. Teigti, kad šiai masei žmonių pirmasis sovietmetis buvo kažkuo naudingas – nesąmonė.

Teko susidurti su paradoksalia istorija. Praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio pradžioje per visą Sovietų Sąjungą pasipylė skambūs teismo procesai, kuriuose buvo teisiami vadinamieji „valiutininkai“ – asmenys, užsiėmę sovietmečiu draudžiamomis valiutinėmis kombinacijomis. Grupė žydų tautybės valiutininkų buvo teisiama ir Vilniuje. Ir štai paradoksas – dar tardymų metu paaiškėjo, kad vienas Vilniaus valiutininkų išvengė savo artimųjų likimo – žūties Paneriuose – tik dėl to, kad dar pirmuoju sovietmečiu buvo nuteistas už spekuliaciją (turėjo nuosavą parduotuvę) ir išsiųstas į Sibiro lagerius. Antrąsyk, jau chruščiovmečiu, jis buvo nuteistas mirti ir sušaudytas.

Ši istorija, manau, yra gera iliustracija to, kokie „lojalūs“ sovietams buvo Lietuvos žydai. Nuoširdžiai tikiu, kad jeigu dėl kokio nors stebuklo žydų bendruomenė Lietuvoje nebūtų nacių išžudyta, pokariu šalia lietuvių partizanų už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą būtų kovoję ir Lietuvos žydai. Kovoję ginklu, žodžiu ar kokiomis kitomis priemonėmis – nespėliosiu. Kiekvienas į šį klausimą galime atsakyti tik pats sau.

Nepaisant šių mano spėlionių, situacija, atrodo, nesikeičia. Retas dabartinis etninis lietuvis suvokia Holokaustą kaip savo tragediją. Netgi rudieji ženklai pakelėse – ženklai, vedantys į eilinę Holokausto tragedijos vietą – byloja šiurkščiai: „žydų“. Žydų. Ne mūsų. Žydų. Jų. Jų tragedija. Ne mūsų. Žydų.

Pabandau įsivaizduoti – o jeigu terminą „lietuvis“ suvoktume ne siaura etnine prasme, o gerokai platesne – politinės tautos samprata? O jei rudieji ženklai, ženklai, vedantys į Žvyrduobių Lietuvą, staiga virstų rodančiais kelią į „lietuvių žudynių vietą“? Arba abstrakčiau – „Lietuvos gyventojų žudynių vietą“? Galiausiai, „Lietuvos piliečių“ ar „Lietuvos žmonių“. Ir visa tai būtų gerokai empatiškiau. Ir visa tai jau nebebūtų kelias į Žvyrduobių Lietuvą. Tai būtų kelias Lietuvoje, vedantis į Lietuvos žmonių brutalaus išžudymo vietą.

Kas nors galėtų mane pabandyti apkaltinti, jog taip ir Holokaustą užmaskuoti galima. Išties – juk sovietai darė panašiai: labai retai kur nors sovietinėje viešojoje erdvėje praslysdavo informacija apie masines žydų žudynes. „Masinės taikių tarybinių piliečių žudynės“, – toks oficialus sovietinis leitmotyvas. Ir visgi – čia ne tas pats, ką norėčiau pasiūlyti. Juk nekalbu apie Holokausto faktų slėpimą – o juos šiais laikais nuslėpti jau ir norint nepavyktų. Net sovietams, sukūrusiems savo imperijoje informacinį vakuumą – ir jiems nepavyko. Kalbu apie tai, kad mums laikas įsisąmoninti, jog Holokausto metais nužudytieji Lietuvos etniniai žydai buvo politinės lietuvių tautos nariai. Ir jų tragedija yra mūsų tragedija.

„Bet kam dabar apie tai kalbėti?“ – galėtų užklausti kas nors. Tuo metu, kai raketomis ir sviediniais daužomas netolimas mums Kijyvas, Charkivas ar Mariupolis – kam kalbėti apie Holokaustą?

Visų pirma dėl to, kad Holokaustas – tragiška pasaulio istorijos pamoka, kurią reikia permąstyti nuolat. Ypač vis labiau įsitempiant tarptautinei situacijai, augant valstybių ir tautų susipriešinimui, bręstant radikalioms nacionalizmo tendencijoms.

Antra, politinės tautos sampratos propagavimas yra labai svarbus, sakyčiau, gyvybiškai būtinas įvairiatautėje visuomenėje. Tokioje kaip mūsų dabartinė Lietuva – valstybėje su tautinėmis mažumomis. Žvyrduobių Lietuva mums primena apie abejingumą. Žudantį mūsų etninių protėvių abejingumą bendrapiliečiams žydams. Juk išties – jei tada, 1941-ųjų vasarą, didesnė dalis etninių lietuvių būtų buvę empatiškesni savo vakarykščiams kaimynams, tikėtina, kad būtų išgelbėta daug daugiau gyvybių. Bet ne. Einšteinai ir galilėjai užmigo žemėje. Kai kur šešiolikmečiais (kai kur ir kūdikiais).

Manau, kad šiandien privalome įsisąmoninti – Žvyrduobių Lietuvos negali būti. Nebeturi būti. Nie-ka-da daugiau. Privalo būti mūsų Lietuva – mūsų visų, pačių įvairiausių tautų, gyvenančių po Lietuvos saule ir lietum. Lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, latvių, žydų, romų ir kitų tautybių. Etninių tautybių, kurias privalo vienyti viena bendra, politinė – Lietuvos žmonių tautybė.

Ir ta šalis, ta visuomenė, kuri tą tvirtai suvoks – ta šalis, kurios kiekvienas pilietis pasirengęs ginti ir saugoti savo valstybės brolius, savo politinius tautiečius, savo artimuosius, nepaisant skirtingos etninės tautybės – Lietuvos žmones – ta šalis niekada daugiau nebesuskils į paralelines lietuvas. Tos šalies lauks šviesi ateitis – be tragedijas menančių rudų ženklų pakelėse.