Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

21 min.

Žydų, baltarusių ir lietuvių politinė partnerystė nuo Dūmos rinkimų iki Lietuvos Tarybos

Dvidešimt pirmosios Lietuvos Tarybos narių Vilniuje, 1917 m. Iš kairės, sėdi: Jonas Vileišis, dr. Jurgis Šaulys, kun. Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, kan. Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius. Stovi: Kazys Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, kun. Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis. Wikipedia.org nuotrauka

Neseniai Lietuvos visuomenė minėjo savo valstybingumo šimtmetį. Stebint, kaip jis buvo švenčiamas ir prisimenamas, kilo mintis pasvarstyti, ar nepriklausomą Lietuvą kūrė vien lietuviai. Koks buvo Lietuvos tautinių mažumų – žydų ir baltarusių – indėlis kuriant Lietuvą?

Tarpukario Lietuvoje žydai buvo didžiausia tautinė mažuma, sudariusi 7,6 proc. gyventojų, o baltarusiai tesudarė 0,2 proc. (1923 m. surašymo duomenimis, t. y. be Vilniaus ir Klaipėdos).

Apskritai kokia valstybė buvo anuomet kuriama – ar tautinė, ar pilietinė? Pirmojoje 1922 m. nepriklausomos Lietuvos konstitucijoje teigiama, kad „suvereninė valstybės valdžia priklauso tautai“. Tačiau joje taip pat pasakyta, kad „negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės“.

Įtampa tarp tautiškumo ir pilietiškumo atsispindi ir lietuvių bei žydų ir baltarusių santykių vertinimuose. Vincas Trumpa rašė: „1927–1940 m. autoritariškai valdoma Lietuva, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, buvo tautinė valstybė, kurioje tautinių mažumų gyventojai buvo vertinami kaip antrarūšiai piliečiai. Pagal nerašytus įstatymus žydai nebuvo priimami dirbti į valstybines bei savivaldybių įstaigas, jų beveik neliko renkamose valdžios institucijose, pradėta varžyti žydų jaunimo priėmimą į aukštąsias mokyklas.“

Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos baltarusius, kurių tik vienas kitas patekdavo į valstybės tarnybą ar tarp kariuomenės elito. Tačiau tas pats V. Trumpa 1919–1926 m. periodą yra pavadinęs žydų aukso amžiumi Lietuvoje. Mykolas Biržiška teigė, kad smetoniniai laikai žydams buvo svajojami ir sapnuojami. O Alfonso Eidinto nuomone, nepriklausomoje Lietuvoje žydai turėję tokių pat teisių, kaip ir lietuviai, gal dar didesnių.

Lietuvių delegacija Berlyne 1918 m. Wikipedia.org nuotrauka

Nuo Dūmos rinkimų iki Lietuvos Tarybos

Lietuvių ir žydų politinis bendradarbiavimas prasidėjo dar 1906–1912 m. vykusiuose carinės Rusijos Dūmos rinkimuose. Visose keturiose Dūmose Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijose veikė lietuvių ir žydų rinkimų blokas. Remdami vieni kitų kandidatus, bendradarbiavo ne vien dešinieji (Jono Basanavičiaus vadovaujami tautiniai demokratai ir Žydų sąjunga), bet ir kairieji (Lietuvos socialdemokratai ir Bundas). Nors tai buvo pragmatinė politikų sąjunga, nukreipta prieš krašte dominavusius lenkų ir rusų dvarininkus, ji parodė, kad tokios imperijos mažumos kaip žydai ir lietuviai turi bendrų politinių interesų.

Kitas, mažai žinomas, žydų ir baltarusių bei lietuvių politinės partnerystės epizodas įvyko Pirmojo pasaulinio karo metais. 1915 m. gruodį Vilniuje buvo paskelbtas mįslingas dokumentas – „Lietuvos konfederacijos universalas“, paraginęs atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę užtikrinant vienodas visų jos tautų pilietines teises. Šį dokumentą drauge sukūrė kairieji ir liberalieji Vilniaus inteligentai: lietuviai, baltarusiai, lenkai ir žydai. Nors šios romantiškos idėjos nepavyko įgyvendinti ir greitai jos kūrėjai pasuko skirtingais politiniais keliais, vis dėlto tai buvo pilietinės valstybės alternatyva kylančiai nacionalizmo bangai.

Vienas reikšmingiausių žydų ir baltarusių dalyvavimo kuriant Lietuvos valstybę istorinių epizodų buvo jų veikla Lietuvos Taryboje 1918–1920 m. Su vokiečių pritarimu 1917 m. rugsėjį išrinkta Lietuvos Taryba iš pradžių turėjo daug vargo siekdama į savo gretas įtraukti ir Lietuvos tautines mažumas. Iki pat 1918 m. pabaigos ir žydai, ir baltarusiai ją laikė tik vokiečių okupacinės valdžios įrankiu. Anuomet žydams ir baltarusiams Tarybos siūloma „etninės Lietuvos“ idėja nebuvo patraukli: jiems atrodė, kad tai dirbtinis darinys, galintis suskaldyti istorinę buvusios LDK erdvę, kurioje nuo seno gyveno dauguma žydų ir baltarusių.

Tačiau Vokietijos pralaimėjimas ir artėjantis bolševikų įsiveržimas 1918 m. lapkričio viduryje visiškai pakeitė lietuvių, žydų ir baltarusių prioritetus. Krašte sugriuvus valstybės struktūroms, staiga prireikė vieniems kitų paramos. Lietuviams būtinai reikėjo sąjungininkų paremti savo teisėms į Vilnių, kuriame jie tebuvo nedidelė mažuma. Bolševikams 1918 m. pabaigoje sugriovus nepriklausomą Baltarusiją, lapkričio 27 d. baltarusių atstovai įstojo į Tarybą, tikėdamiesi bent autonomijos nepriklausomoje Lietuvoje. Netrukus savo poziciją pakeitė ir žydai. Gruodžio 5–8 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje sionistai nusprendė paremti lietuvius su sąlyga, kad naujoji jų valstybė suteiks žydams tautinę autonomiją.

Tarybos pirmininkas A. Smetona neslėpė džiaugsmo, kai galų gale trys žydų atstovai 1918 m. gruodžio 11 d. prisidėjo prie Tarybos: „Šiandien štai pas mus atėjo ir Lietuvos žydų atstovai. Tai labai didelis atsitikimas steigiant ir atstatant Lietuvą.“ Nors ši politinė sąjunga gimė iš lietuvių ir žydų bei baltarusių silpnumo (Vilnius netrukus atiteko bolševikams), tačiau ji nustatė kryptį tolesnei trijų tautų politinei partnerystei. 

Žydų, baltarusių ir lietuvių bendradarbiavimas Taryboje tęsėsi iki pat Steigiamojo Seimo rinkimų 1920-aisiais. 1919 m. pabaigoje buvo įkurtos Žydų ir Gudų reikalų ministerijos, o keli žydų diplomatai buvo įtraukti į Lietuvos delegacijas derantis dėl valstybės pripažinimo Vakaruose ir jos sienų Rytuose. Kuriantis valstybei tautinių mažumų teisių klausimas buvo keliamas siekiant Lietuvos pripažinimo Versalio taikos derybose. Būtent per šias derybas ir buvo įtvirtinta Lietuvos žydų autonomija, o jos siekiant ypatingą vaidmenį atliko Lietuvos delegacijos narys Simonas Rozenbaumas. Jis pelnė užsienio žydų organizacijų palankumą Lietuvos siekiui atgauti Vilnių, nes Lietuvos delegacija 1919 m. rugpjūčio 5 d. savo Paryžiaus deklaracijoje žydams pažadėjo nacionalinių ir politinių teisių lygybę.

Jiems buvo garantuotas dalyvavimas leidžiant įstatymus ir valstybės valdymo aparate, suteikta kalbos ir tikėjimo laisvė, savo kalbą jie galėjo vartoti viešai greta valstybinės lietuvių kalbos. Deklaracijoje pareikšta, kad savo vidaus reikalams, tokiems kaip tikybos, labdarybės, socialinės apsaugos ir panašiems, žydams suteikiama autonomija ir jos galiojimas bus garantuotas Konstitucijoje. Ši deklaracija smarkiai pakėlė Lietuvos valstybės prestižą ir padėjo tarptautinėje arenoje įtvirtinti jos teises į Vilnių. S. Rozenbaumas suvaidino ypatingą vaidmenį ir Lietuvai 1920 m. derantis su Sovietų Rusija dėl Vilniaus pripažinimo Lietuvai ir rytinių Lietuvos sienų. Manoma, kad būtent S. Rozenbaumui pavyko įtikinti sovietų delegacijos vadovą žydą Adolfą Joffę, kad Vilnijos žydai ir baltarusiai nori priklausyti Lietuvai, o ne Lenkijai ir kad Baltarusijoje gyvenančių litvakų teritorija turi būti prijungta prie Lietuvos. 

Taryboje užsimezgęs politinis lietuvių ir žydų bei baltarusių bendradarbiavimas tęsėsi ir toliau: 1922 m. Vilnijos žydai, lietuviai ir baltarusiai drauge boikotavo rinkimus į lenkų sukurtos „Vidurio Lietuvos“ Seimą. Nors galiausiai 1923 m., nepaisant dalies vietos gyventojų nuotaikų, Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos, šis žydų, baltarusių ir lietuvių nusistatymas padėjo Vilniaus klausimą išsaugoti tarptautinėje politikoje. „Vidurio Lietuvos“ įkūrėjas, lenkų generolas Lucjanas Żeligowskis, net praėjus septyniolikai metų, priekaištavo žydams, kad jie parėmė lietuvius.

Prezidentas Antanas Smetona. Wikipedia.org nuotrauka
Augustinas Voldemaras – tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, istorikas, pirmosios Vyriausybės vadovas. Wikipedia.org nuotrauka
Nepriklausomybės nutarimo originalas. Wikipedia.org nuotrauka
Nepriklausomybės nutarimas „Lietuvos aido“ 1918 m. vasario 19 d. numeryje. Wikipedia.org nuotrauka
1918-ųjų Vyriausybė. Wikipedia.org nuotrauka

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien