2021 06 07

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Žygiai į gamtą – galimybė keliauti tikėjimo kelionę su savąja karta

Giedrė Barčkutė. Alinos Ovčiarovienės nuotrauka

Jauni suaugusieji – amžiaus grupė tokių žmonių, kurie dažniausiai jau pabaigę studijas, tačiau dar nėra sukūrę šeimų (ar netapę dvasininkais). Gražus gyvenimo laikotarpis, tačiau ne toks jau lengvas katalikams Lietuvoje – „nebe jaunimui, bet dar ne šeimoms“ trūksta katalikiško ugdymo ir sielovados, tad šie asmenys sunkiau randa savo vietą Bažnyčioje.

VDU Katalikų teologijos fakulteto projektų vadovė Giedrė Barčkutė tai patyrė pati – ir pamatė, kaip jos kartos tikintiesiems reikia bendravimo, buvimo kartu. Šitaip gimė idėja – susiburti žygiams į gamtą, kurių metu jauni suaugusieji galėtų susitikti su bendraamžiais, dalintis savo tikėjimu ir tiesiog turiningai praleistų laisvalaikį.

„Tai tikrai nebus evangelizacija „su fejerverkais“: neturėsime jokios specialios programos, jokių kviestinių kalbėtojų, – sako G. Barčkutė. – Šių išvykų taip pat nereikėtų laikyti piligriminiu žygiu, dvasinio susikaupimo savaitgaliu ar pan. Savo iniciatyvą vadiname katalikišku aktyvaus laisvalaikio klubu. Bet man atrodo, kad tokiu būdu kaip tik gali gimti labai gražių dalykų.“

Pašnekovės organizuojamas naujas žygis po Aukštaitijos nacionalinį parką įvyks šį šeštadienį, birželio 12-ąją. Užsiregistruoti ir sužinoti daugiau informacijos galite čia. Na, o „Bernardinams“ G. Barčkutė pasakoja, kodėl jauni suaugusieji dažnai neranda jiems tinkamos terpės Bažnyčioje – ir kaip tokie žygiai gali padėti šią problemą išspręsti.

Įdomus „jauno suaugusiojo“ terminas, kurį sužinojau iš Jūsų. Prisipažinsiu, iki tol nebuvau tokio girdėjęs. Kas tai yra?

Šis terminas į lietuvių kalbą greičiausiai buvo išverstas iš anglų kalbos. Juo paprastai apibūdinami žmonės, priklausantys tam tikrai amžiaus kategorijai. Įdomiausia, jog įvairiuose šaltiniuose apibrėžiami labai skirtingi amžiaus tarpsniai, pavyzdžiui: 20–39 m., 18–26 m., 18–35 m. – bendro sutarimo nėra. Jauno suaugusiojo terminas dauguma atvejų nenusako nei žmogaus šeiminės padėties, nei jokių kitų duomenų, išskyrus amžių.

Aš šį terminą pasiskolinau saviems tikslams (šypsosi). Svarsčiau, kaip būtų galima įvardinti žmones, kurie jau nebesijaučia esatys jaunimu, jaunuoliais, tačiau dėl įvairių aplinkybių dar nėra sukūrę šeimos ar įvykdę kitų viso gyvenimo įsipareigojimų (kunigystei, pašvęstajam gyvenimui, ir t. t.).

Šis svarstymas kilo būtent Bažnyčios gyvenimo kontekste. Pastebėjau, kad įvairios sielovadinės iniciatyvos, renginiai yra orientuoti arba į jaunimą, arba į šeimas, arba į dar specifiškesnes grupes, kaip kad išsiskyrę ar turintys priklausomybių asmenys. Tad mūsų minima jaunų žmonių grupė patenka į savotišką vakuumą. Taigi, pagal „savo“ apibrėžimą jaunais suaugusiaisiais laikau 25–40 m. amžiaus žmones ir, kaip minėjau, būtent tuos, kurie dar neturi šeimos ar nepriklauso pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms.

25 metai yra ta riba, kai tradiciškai žmogus baigia studijas, greičiausiai pradeda kur nors dirbti. Tam tikra prasme, iš vis dar nerūpestingo studentiško gyvenimo jis žengia į „suaugusiųjų pasaulį“. 40 metų jau yra vidutinis amžius. Tačiau negalime ignoruoti to fakto, kad žmonės vis vėliau kuria šeimas, galbūt kai kurie skiria daugiau laiko tirti savo pašaukimui, galbūt keičia profesinę kryptį ir vėl imasi studijų. Gyvenimas darosi vis įvairesnis, ir nesinorėtų šių žmonių palikti „paraštėse“. Iš tiesų gal taikliausia būtų sakyti „pagyvenęs jaunimas“, bet kadangi nelabai gražus šis terminas, tai reikėjo surasti gražesnį (šypsosi).

Giedrė Barčkutė slidžių ekspedicijoje Švedijos užpoliarėje, Sareko nacionaliniame parke. Roberto Kananavičiaus nuotrauka

Paminėjote, kad jauniems suaugusiesiems sunkiau atrasti savo vietą Bažnyčioje negu, tarkim, jaunimui. Kokia ta situacija Lietuvoje?

Sakramentinį, maldos gyvenimą galime visavertiškai gyventi visi – nesvarbu, kad ir kokioms skirtingoms socialinėms grupėms priklausome. Priklausyti įvairioms bendruomenėms, įsipareigoti tarnystėms taip pat gali visi. Vis dėlto, kaip minėjau, sielovadinė, ugdomoji veikla Bažnyčioje yra labai diferencijuota, ir tai turi savo logiką: jaunimui atitinkamus dalykus aiškinsime vienaip, šeimoms, kurios jau pačios turi vaikų – kitaip. Esantiems vienoje gyvenimo situacijoje kyla vienokių klausimų ir iššūkių, kitiems – kitokių. Šiuo atžvilgiu Bažnyčia atpažįsta ir atsiliepia į mūsų konkrečią žmogišką tikrovę, ir tai yra labai gerai.

Bet tampa nelabai gerai, kai imame organizuoti rekolekcijas ar stovyklas 15–35 m. „jaunimui“. Akivaizdu, kad tarp penkiolikmečio ir žmogaus, perkopusio trisdešimtmetį, skirtumas yra milžiniškas. O alternatyvų praktiškai nėra arba jos yra labai specifinės.

Tarkime, yra pašaukimo kursai ar savaitgaliai. Tačiau galbūt žmogus jau jaučiasi atradęs savo pašaukimą – tik šiuo metu nėra galimybių jam realizuotis. Teko patirti ir anekdotinių situacijų: kažkada bandžiau pasidalinti jaunų suaugusiųjų sielovados idėjomis su viena pašvęstojo gyvenimo atstove. Vos spėjusi išgirsti mano pamąstymų įžangą, sesuo entuziastingai mane nutraukė ir pasiūlė išeitį: jaunoms suaugėlėms rinktis pašvęstųjų pasauliečių kelią. „Negalvokite, kad tokio amžiaus dar galėsite ištekėti“, – galiausiai pridūrė. Šios temos savo pamąstymuose neliečiau apskritai, bet  grasinimas buvo rimtas (juokiasi)!

Taigi pavienių iniciatyvų jauniems suaugusiesiems yra, tačiau jos visos turi savotišką „kažkas su jumis ne taip“ prieskonį. Žinoma, džiugu ir dėl tokių bandymų, bet vis dėlto pasigendu tokios veiklos, kuri būtų siūloma nesukuriant atitinkamų išankstinių prielaidų, bet pirmiausia išgirstant pačius žmones ir atliepiant jų autentiškus poreikius.

Giedrė Barčkutė slidžių ekspedicijoje Švedijos užpoliarėje, Sareko nacionaliniame parke. Roberto Kananavičiaus nuotrauka

Svarbu paminėti, kad šis gyvenimo etapas jauniems suaugusiesiems gali būti labai vienišas: studijos baigtos, socialiniai ryšiai nusistovėję, gyvenime nevyksta pernelyg nieko naujo. Artimi draugai galbūt kaip tik sukūrė šeimas ir šiuo metu augina mažus vaikus, tad jūsų gyvenimo aktualijos bei laiko leidimo būdai ima ir drastiškai išsiskiria. Galbūt kažkas grįžo į Lietuvą po nemažai metų, praleistų užsienyje, ar išėjo iš pašvęstojo gyvenimo bendruomenės ir turi kurti savo gyvenimą beveik nuo nulio. Pandemija, nuotolinis darbas, apribotas bendravimas sukūrė dar daugiau izoliacijos ir vienišumo. Nenuostabu, jei žmogus staiga pradeda jaustis kaip tas „paskutinis mamutas“ iš Alinos Orlovos dainos – ir šis jausmas tikrai nėra malonus.

Kodėl tokia situacija susiklostė, Jūsų manymu? Ką reikėtų daryti Bažnyčios bendruomenei, kad ir jauni suaugusieji atrastų savo vietą?

Manau, ši situacija paradoksaliai susiklostė iš geranoriškų paskatų. Jaunimo sielovadoje dirbantys žmonės greičiausiai pradėjo pastebėti, kad iš jų „užaugusio jaunimo“ atsirasdavo vienas kitas suaugėlis, kuris ir toliau norėjo likti toje veikloje (o iš tiesų manyčiau, jog tiesiog neturėjo alternatyvų), tad jaunimo veiklų organizuotojai palaipsniui ėmė kelti dalyvių amžiaus ribą. Dar pati atsimenu, kaip ši riba pakilo iki 30 metų, vėliau – iki 35, o kažkada mačiau ir renginio 18–40 metų „jaunimui“ skelbimą!

Taip pat gerai atsimenu, kaip sulaukus atitinkamo amžiaus ir vis dar pabandant dalyvauti vienoje kitoje veikloje apimdavo stiprus neadekvatumo jausmas. Nebesijaučiau sava. Ir turinys, ir formatas nebeatrodė aktualus. Tais pačiais metais pirmą sykį vietoj jaunimo rekolekcijų nutariau dalyvauti tiesiog rekolekcijose. Mano nuostabai, neadekvatumo buvo dar daugiau! Kiti dalyviai buvo gerokai vyresni už mane. Jų mąstymas, dvasingumas atrodė labai specifinis, nepažįstamas. Galimybė keliauti tikėjimo kelionę su savo karta – turbūt taip apibrėžčiau esminį jaunų suaugusių sielovadinių iniciatyvų radimosi tikslą.

Ką reikėtų daryti? Pirmiausia jaunimo sielovados darbuotojams nustoti organizuoti renginius 15–35 m. jaunimui. Jei matote poreikį ir turite galimybių, organizuokite kelis skirtingus renginius skirtingoms amžiaus grupėms. O užvis geriausia – apskritai mažinti viršutinę dalyvių amžiaus ribą ir tokiu gan drastišku būdu „atjunkyti“ jūsų veiklose dalyvaujančius vyresnėlius.

Pavyzdžiui, džiaugiuosi, kad Kauno arkivyskupijos jaunimo centras susiaurino savo tikslinę grupę iki mokyklinio amžiaus jaunuolių (jei neklystu) ir darbuojasi tikrai sutelktai ir sėkmingai. Studentiško amžiaus jaunimu veikiausiai turėtų pasirūpinti universitetinė sielovada ar įvairios studentiškos organizacijos – pavyzdžiui, studentai ateitininkai. O kas privalėtų pasirūpinti jaunais suaugusiaisiais? Manau, kad teisingas suaugusio žmogaus požymis būtų pasirūpinti savimi patiems. Iš tiesų niekas neprivalo mūsų „aptarnauti“. Jeigu atpažįstame tam tikrus poreikius, galime patys ir sugalvoti, ką su tais poreikiais daryti. Jaunų suaugusiųjų sielovados idėjas brandinu jau kurį laiką. Dalinausi jomis su kitais žmonėmis, klausiau patarimų. Turiu sielovadinio, organizacinio darbo patirties. Kodėl gi ne aš? Kodėl gi ne dabar?

Giedrė Barčkutė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kažkada viena draugė sakė: „Atsimeni, kai būdamos studentės savanoriavome Šiluvoje, ir tarp savanorių buvo tokia moteris su kuprine?“ Išgirdusi nusikvatojau: prisiminiau tą moterį su kuprine ir dar daugiau – mano galvoje tai akimirksniu tapo atitinkamo tipažo simboliu, pasirodydavusiu kone visuose jaunimui skirtuose renginiuose. „Moteris su kuprine“ – vyresnio amžiaus, gal jau gerokai per trisdešimt perkopusi mergina (o kartais ir vaikinas), kuri mums, jaunuoliams, paprastai atrodydavo jau truputį „pagyvenusi“, truputį kitoniškiau apsirengusi ir apskritai iškrentanti iš bendro konteksto, iš esmės – neadekvatumo simbolis. Vargu ar šie žmonės jausdavosi ir jaučiasi „savo vietoje“ dalyvaudami išskirtinai jaunuoliams organizuojamuose renginiuose. Kita vertus, alternatyvų nelabai yra, o kažkur būti, kažkam priklausyti – labai žmogiškas noras. Juolab kad pats dar tikrai nesijauti nebejaunas…

Jūsų sumanymas – vienas iš tų, kuriuo bandote suburti jaunų suaugusiųjų krikščionišką neformalią grupę. Ar galit išsamiau papasakoti apie šį formatą? Kaip ir kodėl gimė tokia idėja?

Taip, mano sumanymą turbūt galima pavadinti „moters su kuprine“ gelbėjimo operacija! (šypsosi) Daug mąsčiau apie jaunų suaugusiųjų poreikius, kalbėjausi ir su pačiais suaugėliais, analizavau veiklų „pasiūlą“ Bažnyčioje. Supratau, kad tikrai neverta dubliuoti jau egzistuojančių dalykų: savanorystės, maldos grupių, katalikiškų studijų, ir t. t. Taip pat nekurti nieko tokio, kas sudarytų konkurenciją ir ištrauktų žmones iš jų dabartinės veiklos, įsipareigojimų, parapijų – tai būtų nedarnu, neišmintinga. Tad galiausiai apsistojau ties labai paprasta idėja: tikintiems žmonėms, esantiems panašaus amžiaus ir panašioje gyvenimo situacijoje, sudaryti galimybę susitikti ir turiningai praleisti laisvalaikį.

Kadangi pati mėgstu aktyviai leisti laiką gamtoje, su bendraminčių pagalba planuojame jauniems suaugusiesiems kartą per mėnesį organizuoti dienos ar savaitgalio išvykas: pėsčiųjų ar dviračių žygius, galbūt ir komandinio sporto žaidimus. Šis formatas man atrodo puikus todėl, kad nereikalauja specifinių interesų (kaip, tarkime, Šventojo Rašto studijos), tad tikiuosi, jog išdrįs prisijungti ir tie žmonės, kurie nesijaučia itin praktikuojantys katalikai ar šiuo metu yra nutolę nuo Bažnyčios. Kita vertus, tai gali tapti kokybišku poilsiu tiems, kurie Bažnyčioje veikia labai daug ir jaučiasi „perdegę“.

Pastebėjau, kad tokiose išvykose smagu tiek intravertams, tiek ekstravertams. O ir karantino ribojimų bei nuotolinio darbo išvargintiems kūnams ir sieloms tikrai į naudą praleisti daugiau laiko gryname ore ir pakeliauti po mūsų gražiąją Lietuvą! Pritaikyta apranga ir teisingas nusiteikimas leidžia tokias išvykas organizuoti ištisus metus. Tad, jei pandeminė situacija neblogės, taip ir bus!

Jaunų suaugusiųjų žygis Punios šile. Giedrės Barčkutės nuotrauka

Pirmasis žygis į gamtą įvyko rudenį, vėliau šį sumanymą sustabdė karantinas. Kaip sekėsi?

Pirmas žygis padėjo man pačiai patikėti, kad ši iniciatyva yra gera ir reikalinga! Pernai rudenį susirinko apie dvidešimt žmonių ir – didelė staigmena man – net iš skirtingų miestų – Vilniaus, Kauno, Panevėžio. Žygiavome po Punios šilą Alytaus rajone. Buvo pats rudens gražumas! Žygiui vadovavo patyrusios keliautojos iš VU žygeivių klubo, jautėmės saugūs, kad nepaklaidins (šypsosi). Kūrėm laužą, mokėmės liaudies dainų.

Atrodo, visi išsiskirstėme tikrai laimingi ir sutarėme, kad tokių išvykų reikia. Buvome suplanavę ir naują žygį, tačiau įvesti karantino ribojimai labai greitai pakoregavo planus. Ir dabar dėl galiojančių ribojimų galėsime priimti tik 25 dalyvius.

Ar per tokius žygius įmanoma evangelizacija, kokia nors katechezė? Galbūt tai Jums pavyko rudenį?

Dabar prisiminiau Pilypo ir etiopo eunucho sceną iš Apaštalų darbų (Apd 8, 26–40). Tad trumpas atsakymas būtų – tikrai taip. Tačiau tai tikrai nebus evangelizacija „su fejerverkais“: neturėsime jokios specialios programos, jokių kviestinių kalbėtojų. Šių išvykų taip pat nereikėtų laikyti piligriminiu žygiu, dvasinio susikaupimo savaitgaliu ar pan. Savo iniciatyvą vadiname katalikišku aktyvaus laisvalaikio klubu jauniems suaugusiesiems. Bet man atrodo, kad tokiu būdu kaip tik gali gimti labai gražių dalykų.

Pastebiu, jog šiandien neretai evangelizaciją „produkuojame“, simuliuojame. Pasislepiame už medijų, siunčiame į priekines fronto linijas „profesionalius kalbėtojus“, kad jie teisingai pakalbėtų. Į evangelizacinius renginius neretai susirenka tie patys bendruomenės senbuviai. Bijome išeiti į pasaulį iš savo „burbulo“. Todėl labai tikiuosi, kad šių žygių metu tarp tikėjimo ir gyvenimo dėsis lygybės ženklas: tikėjimo klausimai kils natūraliai paprastų pašnekesių metu. Daugiau dvasiniame gyvenime patyrę dalyviai galės pasidalinti savo patirtimi su mažiau patyrusiaisiais, pakviesti į savo bendruomenes. O gal ir kalbėti daug nereikės, gal pati bendrystė, tvyranti atmosfera taps pakankamai iškalbingu liudijimu. Tad labai tikiuosi peer to peer (tiesioginės) evangelizacijos ir ja tikiu.

Jaunų suaugusiųjų žygis Punios šile. Giedrės Barčkutės nuotrauka

Kita vertus, nesinori žvelgti į žygio dalyvius kaip į potencialius evangelizacijos subjektus. Tiesiog kviečiame praleisti savaitgalį gamtoje tikinčių bendraamžių grupėje – ir nieko daugiau. O toliau jau tenutinka pats Gyvenimas.

Įdomių dalykų pasakė dalyviai pirmosios išvykos metu. Viena mergina, išgirdusi, jog žygio metu nebus organizuotos maldos, ištarė: „O Dieve, net palengvėjo.“ Kita dalyvė jau po žygio dalinosi: „Kaip gerai, kad nebuvo tų maisto laiminimo dainelių ir susikabinimo už rankučių. Patikėkite, mano maldos grupėje visa tai dar egzistuoja!“ Net jei tokie pasisakymai kažkam gali pasirodyti bedieviški, manau, jie signalizuoja apie svarbius dalykus: malda, giesmė, maisto laiminimas katalikų sambūriuose galbūt tapo tokiu rutininiu, šablonišku dalyku, kad šiuose veiksmuose nebelieka gyvybės, tikro dėkingumo. Ir ši reakcija yra ne bodėjimasis malda, bet priešingai – vidinis protestas prieš šventų dalykų profanaciją.

Taip pat galime matyti, kas nutinka, kai suaugę žmonės „užstringa“ paaugliškose tikėjimo praktikose ir formose. Taigi tikiuosi, jog visų „privalomų elementų“ pašalinimas iš programos leis žmonėms tiesiog būti, ilsėtis, ir kad šioje ramybėje vėl atsivers erdvė tikrai maldai ir tikram dėkingumui.

Kada bus naujas Jūsų organizuojamas žygis? Kur ir kaip jis vyks?

Žygis vyks jau ateinantį savaitgalį – birželio 12 d. Šį sykį kviečiame drauge paklajoti po Aukštaitijos nacionalinį parką! Žygį pradėsime Palūšėje, keliaudami grožėsimės Nacionalinio parko ežerais bei miškais, aplankysime etnografinius kaimus. Tikiuosi, orai leis ir išsimaudyti, gal jau ir kokią prisirpusią žemuogę rasime.

Reikėtų nusiteikti ir būti pasiruošus pėsčiomis įveikti apie 20 km. Jeigu niekada nebandėte pėsčiųjų žygių gamtoje, manau, kad vasara yra idealiausias metas juos išbandyti!

Jaunų suaugusiųjų žygis Punios šile. Giedrės Barčkutės nuotrauka

Kur galėtų kreiptis žmonės, kurie save priskiria tai jaunų suaugusiųjų grupei – ir kurie galbūt susidomės Jūsų iniciatyva?

Visą informaciją apie žygį bei registracijos formą rasite čia. Dalyvius registruojame pirmumo principu. Dalyvavimas yra nemokamas.

Šis žygis yra skirtas 25–45 m. jauniems suaugusiesiems. Suprantu, kad tokios ribos visada atrodo dirbtinokos, bet negalėsime priimti nei jaunesnių, nei vyresnių dalyvių, taip pat ir šeimų. Tačiau mielai pasidalinčiau savo idėjomis, jeigu tokį laisvalaikio klubą sumanytų organizuoti šeimos ar kitų amžiaus grupių žmonės.

Taip pat noriu akcentuoti, kad šis klubas nėra skirtas vien vienišiems asmenims – gali dalyvauti ir dar nesusituokusios poros. Klubo renginiai yra skirti katalikų bendruomenės nariams, tačiau mielai kviečiame ir draugiškai nusiteikusius kitų konfesijų ar netikinčius žmones.

Dar norėčiau pridurti, kad tai yra privati iniciatyva – nesame susaistyti su jokiomis organizacijomis ar institucijomis, tačiau laikome save Katalikų Bažnyčios dalimi. Labai džiaugiuosi, jog šią idėją palaiko ir Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar pagalvojate, kuo Jūsų idėja galėtų virsti ateityje, jeigu viskas seksis – nauju judėjimu ar pan.?

Turiu idėjų, kaip klubo veikla galėtų vystytis toliau. Vis dėlto pirmiausia noriu pažiūrėti, kaip seksis, kiek žmonių atsiliepia, kokie yra poreikiai. Nesinori prikurti sudėtingų struktūrų ar perteklinių veiklų.

Šį aktyvaus laisvalaikio klubą matau kaip tarpinę stotelę jauno suaugusiojo gyvenime. Tad kodėl per šį gyvenimo etapą žingsniuoti vienišam, jeigu tai galima daryti drauge su bendraminčiais?