Advento žvakės

Advento pirmąjį sekmadienį Bažnyčios puošiamos vainikais su keturiomis žvakėmis. Prasideda katalikų liturginiai Naujieji metai, uždegama pirmoji Pranašų žvakė, kuri simbolizuoja Senojo Testamento pranašus, skelbusius viltingą žmonijai žinią, kad iš mergelės gims Mesijas, kuris išgelbės žmoniją iš nuodėmės vergijos ir amžinai viešpataus savo tėvo Dovydo soste.

Antrąjį sekmadienį suspindi Betliejaus žvakė, kuri simbolizuoja gimstančią Dievo šviesą, naujai patekančią žvaigždę tamsioje naktyje. Būtent šiame miestelyje kažkada gimė karalius Dovydas, kuriam pranašas Natanas išpranašavo: „Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atgulsi su savo protėviais, aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. Jis pastatys Namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus.“ (2 Sam 7, 12–14a). Atėjus laikui, Mergele Marija su šv. Juozapu keliauja į Betliejų, kad kūdikėlyje Jėzuje išsipildytų visos pranašystės.

Trečiąjį sekmadienį įžiebiama Piemenėlių žvakė, kuri simbolizuoja pačių mažiausiųjų, pasaulio užmirštųjų, vargdienių džiaugsmą. Kūdikėlis Jėzus dar būdamas silpnas ir bejėgis, kiekvieną kviečia šv. Mato evangelijos žodžiais: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11,28-29).

Ketvirtoji advento vainiko žvakė vadinama Angelų. Ji simbolizuoja ne tik žmonijos džiaugsmą, gimus išganytojui, bet ir dangaus didį džiaugsmą. Angelai šlovina Viešpatį, nustebinti nesuvokiamos Dievo meilės: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk2,14) Juk dangaus ir žemės Kūrėjas tampa kūdikėliu, priklausomu nuo silpno žmogaus malonės.

Advento žvakių simbolika turi ir kitų reikšmių, pavyzdžiui: pirmoji žvakė – Atleidimo, antroji – Patriarchų tikėjimo, trečioji – Dovydo džiaugsmo, o ketvirtoji – Pranašų mokymo. Žvakėms taip pat gali būti suteikiami biblinių personažų, dieviškų ar herojiškų dorybių vardai. Pavyzdžiui šeimoje ar kitoje kamerinėje aplinkoje galima kasmet keisti advento žvakių pavadinimus, priklauso kokią istoriją ar dorybę norime pristatyti, įskiepyti mažiausiems, jauniausiems vaikams, o galbūt maldos grupelių ar šeimos nariams.

Advento vainiko istorija siejama su Vokietijos evangelikų pastoriumi Johanu Heinrichu Vichernu. Jis Hamburgo uostamiestyje rūpinosi našlaičiais, benamiais bei vaikais iš vargingų šeimų. Dienoms trumpėjant, mažieji jaunojo pastoriaus draugai nuolat klausinėdavo, kada ateis šv. Kalėdos. Johanas 1838 metais sumanė advento vainiką vaikams, ant vežimo rato pritvirtino daug žvakučių ir kas rytą po vieną uždegdavo. Šį laukimo periodą pavadino „Žvakių švente“. Vėliau, jau suaugę vaikai patys pradėjo puošti vainikus, juos puošdami žaliomis eglės šakelėmis. Netrukus ši tradicija išplito po krikščioniškąjį pasaulį.

Belaukiant šv. Kalėdų ryto, dažnai šeimos ratelyje su vaikais ne tik kepami kūčiukai, bet ir gaminami advento vainikai, girliandos. Jais puošiami stalai, durys, langai ar eglutės. Išmargintas ornamentais, spalvotas advento žvakes pirkti galime įvairiose vietose ar prieššventinėse mugėse. Bet ar žinojote, kad keturias šv. Kalėdų žvakes galima lengvai pasigaminti patiems namuose? Tereikia iš bitininkų krautuvėlės įsigyti vaško lakštų bei medvilninės virvės gabalėlį. Vaško lakštai yra minkšti, lengvai formuojasi. Paėmus medumi kvepiantį vaško lapą, galime jį lengvai perkirpti pagal norimą žvakės aukštį. Tuomet prie vienos briaunos dedame medvilninės virvės gabalėlį, truputi spustelime ir susukame žvakelę. Štai ir viskas – šventinė, savos gamybos, bitučių medumi kvepianti žvakutė paruošta!

Suliepsnojus ketvirtajai advento žvakei, netrukus su artimaisiais sėdamės prie kūčių stalo, susitaikome su Dievu ir aplinkiniais, kalbame padėkos maldą, laužome plotkelę ir dalinamės viena duona, viena šviesa, vienu gyvenimu, viena meile… Belieka tylioje rimtyje ir viltingai laukti gimstančio šv. Kalėdų kūdikėlio Jėzaus – Dievo tapusiu žmogumi, ateinančio su ramybe ir džiaugsmu į kiekvieno širdį.