Agnė Žagrakalytė

Aštuonerių, riebi mergaitė, iš laimės pastėrus, raudona suknytė, susisukusios kojinės, kvaili veršiai.

Dabar Marijonai trisdešimt penkeri, ką tik skverbėsi parku pro skaidriai pavasarišką vėją, o dabar...

Apie Rachelę iki šiandien visko turėjau tiek, kiek lengvai tilptų į eilėraštį, jei tokį staiga prireiktų parašyti.

Kas pastatė tavo mokyklą? Kuo vardu architektas, suprojektavęs parduotuvę, į kurią kasryt užsuki sulčių?

Gražiausios juk yra niekam nežinomos kovos. Ir pačios brangiausios. Tokio svilinančio brangumo kaip laikas.