Amžinybė

Galbūt ir mes kada nors čia išdygsime kaip augalai, kad turėtume laiko viskam, ką užmiršome, prisiminti.

Tikintį žmogų mirties akivaizdoje guodžia viltis.

Kad įsitvėręs galėtum išlaikyti ne tik save, bet ir visa tai, ką norėtum išgelbėti, apginti.

Žmogus – toks jau padaras, kad nejučia įsikala sau į galvą esąs beveik nemirtingas.

Šią apšviestą akimirką matau mūsų žemę kaip milžinišką Ostiją, iškeltą Visatoje, švytinčią kitiems pasauliams ir sukurtosioms būtims.

Nors laikas – tik Anapusybės akimirkos sudedamoji, bet jį turime branginti, nes jis ateina ir negrįžtamai praeina.

Idėjos, kaip virtualiame pasaulyje išsaugoti mylimo žmogaus atminimą, kelia rimtų klausimų.

Visa, ką darau, ko siekiu, trokštu, myliu, ilgiuosi – viskas turi prasmę ir amžiną vertę.