
Didysis šeštadienis ir Velyknakčio budėjimas
Didžiojo šeštadienio tamsoje degė vienas vilties žibintas. Tai Marija.
Didžiąja savaite vadinama savaitė prieš Šv. Velykas. Reikšmingiausiomis yra trys paskutinės jos dienos, tarp kurių – Didysis šeštadienis.
Didžiojo šeštadienio tamsoje degė vienas vilties žibintas. Tai Marija.
Šiandien visa žmonija išgyvena Didžiojo šeštadienio slėpinį.
Lk 24, 1–12 „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“.
Mk 16, 1–8 „Nukryžiuotasis Jėzus Nazarietis prisikėlė“.
Didįjį šeštadienį kartu su šventuoju vyskupu Kirilu Aleksandriečiu apmąstome Evangeliją pagal Joną.
Mt 28, 1–10 „Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma mūsų į Galilėją“.
Šiandienis susikaupimas veda į vakaro kulminaciją, kai iškilmingai švęsime Kristus kančios istorijos atbaigimą – prisikėlimą.
Lk 24, 1–12 „Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno.“
Didysis šeštadienis prieš Velykas – Viešpaties kapo tylai pagerbti ir paminėti skirta diena. Senovėje tas pagerbimas vykdavo meldžiantis, pasninkaujant. Šiandien Didįjį šeštadienį nėra taip griežtai laikomasi tylos, o daugiau orientuojamasi į susikaupimą, ramybę, laukimą.
Krikščionių bendruomenėje šią dieną nešvenčiama Eucharistija, nelaikomos Mišios, nebūna Komunijos. Tai simbolizuoja didžią tuštumą, kurią išgyvena Bažnyčia laukimo kontekste. Laukiama prisikėlimo džiaugsmo, meldžiamasi, viskas remiasi viltimi.
Kertinis Didžiojo šeštadienio aspektas – Velyknaktis. Kai Bažnyčia bei visi tikintieji budi ir laukia prisikeliančio Kristaus. Velyknakčio pamaldų metu pašventinama ugnis, nuo jos uždegama didžioji Velykų žvakė, nuo pastarosios savo atsineštas žvakes užsidega susirinkę tikintieji.
Didįjį šeštadienį svarbiausia iš bažnyčios parsinešti šventinto vandens ir ugnies. Pastaroji nešama iš bažnyčios šventoriuje kūrenamo laužo. Šią ugnį vadindavo velykine ugnimi. Buvo priimta, kad ugnį neša vaikai bei paaugliai. Būtent su tuo susijęs vienas įspūdingiausių dalykų šią dieną – ugnies nešimo ypatumai. Anuomet ugnį namo parsinešdavo įdegę budę. Pastarąją išmirkydavo pelenų šarme, o tada leisdavo labai gerai išdžiūti. Budė būdavo užveriama ant vielos, o pastaroji sukama rankose. Ugnis žėruodavo ir šitaip nuo bažnyčios toldavo daugybė ugnies kamuolių į visas puses. Išties unikalus reginys. Gaila, kad šiandien to jau nebepamatysime. Namuose atnešančiųjų ugnį laukdavo šeimininkė išvaliusi ir paruošusi krosnį. Įkurdavo ją su šventinta ugnimi bei virdavo kiaušinius marginimui, taip pat kepdavo pyragus Velykų stalui.
Šeštadienis prieš Velykas, kai vakarais į bažnyčias susirenka nemažai tikinčiųjų. Kadangi tai darbo diena, tai pamaldos dažniausiai vyksta 17 ar 18 val. Kaip ir seniau, bažnyčioje šventinamas vanduo, o šventoriuje – ugnis. Tikintieji namo nešasi šventinto vandens.
Didysis šeštadienis patenka į gavėnios laikotarpį, kai daugelis pasninkauja prieš Velykas. Pasninkas yra mėsos produktų atsisakymas, nepersivalgymas, susilaikymas nuo sotaus maisto. Pasninkaujant sočiai pavalgyti galima tik kartą per dieną. Tiesa, pasninko nereikia laikytis vaikams ir suaugusiems nuo 60 metų. Tačiau pasninkauti privalu dvi dienas per metus – Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį. Didįjį šeštadienį aktualesnis ne pasninko, bet abstinencijos – mėsos atsisakymo – terminas.
Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!