Didžioji depresija

Po sąjungininkų laimėto Pirmojo pasaulinio karo, nuo 1919 m. iki 1929 m. JAV ekonomika sparčiai šoktelėjo. Taip atsitiko dėl kelių priežasčių: į Pirmąjį pasaulinį karą JAV įsitraukė jau pabaigoje ir buvo laimėtojų pusėje, tad nenukentėjo nuo karo; antra priežastis – Amerika karo metu tapo didžiąja pasaulio kreditore, kariaujančioms valstybėms teikusia paskolas, kurias po karo šios turėjo grąžinti; trečia aplinkybė – JAV gamino 44% pasaulio produkcijos. Per 1920-uosius JAV ekonomika sparčiai plėtėsi, kilo atlyginimai darbininkams, taikytos technikos naujovės ir gaminta daug automobilių, o bendras valstybės turtas per riaumojančiais dvidešimtaisiais vadinamą dešimtmetį išaugo daugiau nei dvigubai. Šiuo laikotarpiu Amerika tapo svajonių šalimi, kur bet kas ir bet kada galėjo staiga praturtėti, o pinigai buvo leidžiami beatodairiškai.

Didžiosios depresijos priežastys

Didžiosios depresijos išvakarėse akcijų rinka, kurios epicentre buvo Niujorko vertybinių popierių birža Wall Street, tapo neapgalvotų spekuliacijų arena, kur visi – nuo milijonierių magnatų iki virėjų ir prižiūrėtojų, leido savo santaupas pirkdami akcijas. Spekuliacija akcijomis biržoje vyko akcijas perkant pigiai, o pardavus susikraunant didelį pelną. Dėl šios priežasties akcijų rinka sparčiai plėtėsi ir savo piką pasiekė 1929 m. Rugpjūčio mėn.

Dar viena Didžiosios depresijos priežastimi tapo tai, jog nuo 1924 m. Europos valstybių ūkis iš esmės atsigavo, tad daugelyje valstybių mažėjo JAV prekių paklausa. JAV atsirado ryškus pagaminamų prekių perteklius – perprodukcija, o neparduotos prekės ėmė kauptis. Viena iš didžiausių JAV klaidų – tai veikusi laisva ir valdžios visiškai nereguliuojama rinka. Buvo manoma, jog skurdas išnyks tiesiog didinant gamybą, tačiau būtent dėl šios priežasties liberalizmas patyrė fiasko. Taip pat sparčiai vyko monopolizacija.

Siekiant suvaldyti padėtį buvo sumažinta gamyba, tad pakilo nedarbas. Akcijų kainos ir toliau kilo, o 1929 metų rudenį pasiekė stratosferos lygį. Be to, tuo metu vyravo žemas darbo užmokestis, padaugėjo vartotojų skolų, kurių bankuose atsirado didžiulis perteklius, o jas likviduoti nebuvo kaip.

Didžiosios ekonominės krizės eiga

1929 m. spalio 25 d. – Juodasis penktadienis

1929 m. spalio 25 d. – tai diena, gavusi Juodojo penktadienio pavadinimą, kai, akcijų vertei nukritus 90%, masiškai bankrutavo smulkieji indėlininkai ir prasidėjo pasaulinė krizė. Didžiosios depresijos metu pramonės gamyba krito apie 54%, o žemės ūkio maždaug 30%, ženkliai sumažėjo eksportas ir importas. Bankrutavo pramonės įmonės ir bankai, o žmonės prarado santaupas ir nuskurdo. Didžiosios ekonominės krizės laikotarpiu labai išaugo bedarbių skaičius: JAV iki 12 mln., Vokietijoje – 6 mln. Dėl tokios sudėtingos padėties kilo socialinė įtampa, žmonės pradėjo protestuoti.

Amerikiečių nuosmukis visam pasauliui buvo perduotas per aukso standartą. Dėl sumažėjusios vartotojų paklausos, finansinės panikos ir klaidingos vyriausybės politikos JAV ekonominė produkcija smuko, o aukso standartas, kuris jungė beveik visas pasaulio šalis fiksuoto valiutos kurso tinklu, vaidino pagrindinį vaidmenį, perkeldamas Amerikos nuosmukį į kitas šalis. Vis dėlto sudėtingą ekonominę padėtį įvairiose šalyse taip pat paveikė ir daugybė kitų veiksnių. Didžiosios depresijos laikais įvairios šalys susidūrė su pakankamai skirtingais iššūkiais. Depresija buvo ypač ilga ir sunki JAV ir Europoje, kita vertus, Japonija ir didžioji Pietų Amerikos žemyno dalis ją išgyveno lengviau.

Didžiosios depresijos metu padėtis Didžiojoje Britanijoje buvo iš esmės panaši kaip ir JAV ar Vokietijoje. Vienintelis skirtumas buvo krizės aplinkybės ir mastas. Didžioji Britanija trečiajame dešimtmetyje vis dar stengėsi atsigauti po Pirmojo pasaulinio karo. Ekonomikos augimas vis dar buvo pakankamai mažas. Kadangi Jungtinė Karalystė buvo ypač priklausoma nuo prekybos, tad pasaulinės paklausos nuosmukis skaudžiai paveikė valstybės ekonomiką, kuri dėl sumažėjusio eksporto išgyveno recesiją. Vis dėlto, užklupus krizei Jungtinė Karalystė kovojo su palyginti nedideliu ekonominiu nuosmukiu, tačiau šalis neišsivadavo iš sunkios padėties iki 1930 m. pradžios.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Prancūzija taip pat patyrė palyginti trumpą nuosmukį. Deja, Prancūzijos atsigavimas 1932 ir 1933 m. buvo trumpalaikis. Prancūzijos pramonės produkcija ir kainos smarkiai krito nuo 1933 iki 1936 metų.

Krizė ypač aštriai užgriuvo Vokietiją. 1928 m. pradžioje Vokietijos ekonomika patyrė nuosmukį, po kurio stabilizavosi, tačiau netrukus šalies ekonomika vėl smuko 1929 m. trečiąjį ketvirtį. Šalies pramonės gamyba krizės metu sumažėjo beveik perpus, o bedarbių skaičius siekė 5–7 mln. Ekonominės krizės sukeltos sudėtingos aplinkybės paskatino naujų politinių jėgų iškilimą. Su ekonomine krize nebesusitvarkančios neryžtingos Veimaro respublikos vyriausybės politika sudarė galimybę iškilti A. Hitleriui, o kartu su juo ir nacizmui.

Kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse 1928 m. pab. ir 1929 m pr. Didžioji depresijos užuomazgos buvo matomos šiek tiek anksčiau, nei JAV sumažėjo gamyba. Kai kurios mažiau išsivysčiusios šalys Didžiąją depresiją išgyveno labai sunkiai, kitos, pavyzdžiui, Argentina ir Brazilija, patyrė palyginti nestiprų nuosmukį.

Japonija ir Kinija taip pat patyrė lengvą Didžiosios depresijos formą. 1930–1931 m. Japonijoje defliacija buvo neįprastai greita. Ši greita defliacija galėjo padėti išlaikyti Japonijos gamybos nuosmukį palyginti nežymų.

Bendra kainų defliacija, akivaizdi JAV, buvo ir kitose šalyse. Praktiškai kiekvienoje išsivysčiusiose šalyse 1929–1933 m. didmeninės kainos sumažėjo 30 ar daugiau procentų. Pagrindinių prekių (tokių kaip kava, medvilnė, šilkas ir guma), kuriomis prekiaujama pasaulio rinkose, kainos per šį laikotarpį krito maždaug perpus.

Atsigavimą po Didžiosios depresijos daugiausia paskatino aukso standarto atsisakymas, kurį sekė pinigų ekspansija. Didžiosios depresijos ekonominis poveikis buvo didžiulis, apimantis nepaprastas žmonių kančias ir didelius ekonominės politikos pokyčius.

Didžiosios depresijos pasekmės

JAV didžiąją krizę įveikė prezidentas Franklinas Ruzveltas. Šis vienintelis Jungtinių Amerikos valstijų prezidentas, išrinktas net keturis kartus iš eilės, įgyvendino antikrizinę programą pavadinimu Naujasis kursas. Programos pagrindu tapo etatizmas – valstybinis ekonomikos ir socialinių santykių reguliavimas ir jų kontrolė. Kelios iš Naujojo kurso priemonių tapo įvesta griežta valstybės kontrolė bankams, užkertanti kelią piktnaudžiavimui ir apsauganti nuo indėlininkų santaupas praryjančių bankrotų. Taip pat buvo nustatytos sąžiningos konkurencijos taisyklės pramonėje ir prekyboje bei laikina kainų kontrolę. Ekonomikai atsigauti padėjo ir Sausojo įstatymo panaikinamas. Trylika metų galiojęs įstatymas draudžiantis gaminti, parduoti ir transportuoti svaigiuosius gėrimus iki tol tik kenkė ekonomikai, nes daug pinigų nutekėjo į juodąją rinką. Daugiau nei kada nors anksčiau amerikiečiai pirko kontrabandines prekes, o dėl to klestėjo mafijos. Tai buvo dar vienas skaudus smūgis JAV ekonomikai, dėl kurio Sausas įstatymas ir buvo panaikintas. Taigi, galiausiai F. Ruzvelto Naujojo kurso programa pasiteisino ir krizė buvo įveikta, nors šalies ekonomika ir toliau augo lėtai.

Vienas iš esminių Didžiosios depresijos padarinių, buvo tai, jog krizė sudarė sąlygas Europoje (Vokietijoje, Italijoje, Balkanų šalyse) ir Lotynų Amerikoje sustiprėti ar net įsigalėti dešiniosioms diktatūroms. Taip pat, po pasaulinės ekonominės krizės beveik visos šalys atsisakė jas saisčiusio aukso standarto.

Vis dėlto dėl Didžiosios ekonominės krizės taip pat įvyko ir teigiami pokyčiai. Vienintelė visuomenės grupė, kuri per Didžiąją depresiją galėjo įsidarbinti, buvo moterys. Nuo 1930 iki 1940 metų dirbančių moterų skaičius išaugo net 24%. Visgi moterų darbo užmokestis buvo mažesnis nei vyrų, tačiau bankų krizės metu jų darbo vietos išliko pakankamai stabilios.

Deja, po Didžiosios depresijos praktiškai nebuvo pakilimo etapo, po krizės ir neilgai trukusio atsigavimo, 1937 m. prasidėjo dar viena pasaulinė ekonominė krizė, tačiau ją sustabdė Antrasis pasaulinis karas.

Didžioji depresija Lietuvoje

Lietuvoje Didžioji depresija tapo juntama nuo 1930 m. antrosios pusės. Krizė iš pradžių paveikė žemės ūkį, o vėliau ir pramonę, kuri tuo metu daugiausiai orientavosi į vidaus rinką, Didžioji ekonominė krizė Lietuvoje įsivyravo 1931 m. Mažėjant kainoms ir eksportui, mažėjo valstiečių gaunamos pajamos, dėl šios priežasties buvo stengtasi kuo daugiau parduoti ir mažiau vartoti žemės ūkio produktų. Tokia taktika leido padidinti mėsos ir sviesto eksportą, nors kainos užsienio rinkoje sparčiai krito. Krizės bangą sušvelnino ir vyriausybės vykdoma kainų palaikymo politika: 1930–38 m. priemokoms buvo skirta 130 mln. litų. Litas nebuvo devalvuotas, taigi, išlaikė savo aukso paritetą.

Per Didžiąją depresiją Lietuvoje labai padidėjo masinis nedarbas bei sumažėjo darbo užmokestis: pramonėje jis krito 30%, o žemės ūkyje net 40%. Šiuo laikotarpiu buvo išvaržyta daug valstiečių ūkių (1934 m. apie 25 000). Šalyje dažnai vyko streikai, kurių didžiausias buvo 1935–36 m. Suvalkijos valstiečių streikas. Dėl vyraujančio žemės ūkio, valstybės ekonomika priklausė nuo užsienio, tad Didžioji depresija Lietuvoje užsitęsė ilgiau (liovėsi stiprėti tik 1935–36 m.). Lietuvos ekonomika pradėjo atsigauti tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje.