Dieviškoji komedija

Siužetas

Dantės poema Dieviškoji komedija yra pakankamai sudėtingas bei nelengvai analizuojamas kūrinys, kurį sudaro trys dalys: Pragaras, Skaistykla ir Rojus (Inferno, Purgatorio, Paradiso). Dantė yra ir autorius ir pagrindinis poemos veikėjas, kuris keliauja iš tamsos į šventąją šviesą.

Pragaras

Dieviškosios komedijos pradžioje Dantė matomas klaidžiojantis tamsioje girioje, pametęs tiesų kelią. Vos pamačius šviesą ir pradėjus lipt aukštyn, Dantė susiduria su trimis būtybėmis, pastojusiomis jam kelią: lūšimi, liūtu ir klastūne vilke. Šie trys laukiniai žvėrys – nevaldomų žmogaus aistrų įkūnijimas. Vilkė simbolizuoja godumą, liūtas – puikybę, o lūšis – gašlumą. Nuo šių žvėrių pagalbos besišaukiantį Dantę išgelbėja išmintį reprezentuojantis Senovės Romos poetas Vergilijus, atsiųstas Dantės mylimosios Beatričės.

Viduramžiais vyravo geocentrizmas. Tikėta, jog žemė yra visatos centras, Rojus egzistavo danguje, o Pragaras – Žemės centre. Skaistykla buvo kalnas žemėje, tačiau jis buvo į pietus nuo pusiaujo. Svarbu paminėti, jog Viduramžiais tikėta, kad žemė yra plokščia, tad vienintelis kelias į pietus nuo pusiaujo yra per žemės centrą – Devynis Pragaro ratus.

Siekdamas patekti į Skaistyklą Dantė, vedamas Vergilijaus, žengia pro Pragaro vartus, prie kurių prieangyje glūdi užrašas:

Čia kelias į dejonių viešpatystę,
Čia kelias ten, kur skausmas ir tamsa.
Čia kelias į šešėlių karalystę.

Kūrėją mano įkvėpė tiesa.
Pirmoji meilė suteikė man galią
Ir išminties nemirštanti šviesa.

Čionai įžengęs viltį mesk į šalį.

Pats Pragaras vaizduojamas kaip siaurėjanti kūgio formos spiralė ir yra suskirstytas į devynis Pragaro ratus. Pirmajame rate prie pat vartų laikomi nekrikštytieji ir pagonys, gyvenę prieš Kristų, tokie kaip Platonas, Aristotelis ir pats Vergilijus. Čia jų sielos nejaučia nei kančių, nei Dieviškosios palaimos, bet tenkinasi žemiška laime. Kiti Pragaro ratai apibūdinami pagrindinėmis pasmerktųjų padarytomis nuodėmėmis, pagal kurias nusidėjėliai ir yra paskirstomi: geismą (antras ratas), apsirijimą (trečias ratas), godumą (keturis ratas) ir rūstumą bei depresiją (penktas ratas). Paskutiniai keturi ratai sudaro Pragaro miestą Dis, kurio šeštame rate įkalinti eretikai, septintame – smurtautojai, aštuntame – apgavikai, o žemiausias paskutinis devintasis Pragaro ratas skirtas tiems, kurie išdavė pasitikėjimą. Čia trijų veidų šėtonas Liuciferis, įstrigęs užšalusiame ežere, kramto visų laikų blogiausius išdavikus: Judą (išdavusį Jėzų) ir Brutą bei Kasijų (išdavusius Julijų Cezarį).

Nepaisant regresyvios Pragaro reikšmės, ši Dieviškosios komedijos dalis yra pati įdomiausia ir labiausiai įsimenanti. Dantės susitikimai su skirtingų epochų garsiomis asmenybėmis, dėl vienų ar kitų priežasčių priskirtomis tam tikram Pragaro ratui, galingai paveikia skaitytojo, išmanančio kontekstą, vaizduotę.

Dieviškosios komedijos protagonisto kelionės per Pragarą reikšmė yra tiek tiesioginė, tiek metaforiška. Dantė yra paklydusi siela, tad tam, jog pasikeistų ir taptų vertas Dangiškosios šviesos, jam tenka pereiti per Pragarą – per kančias pažinti save, pakeisti senąsias vertybes, kurios neleidžia jam pakilti ir augti. Tai taip pat kelionė, parodanti dvasinę pasaulio mirtį.

Skaistykla

Antrojoje Dieviškosios komedijos dalyje, pagaliau perėję visus Pragaro ratus, Dantė ir Vergilijus iškyla į gražią, giedrą ir žvaigždėtą naktį. Skaistykloje prasideda Dantės dvasinės reabilitacijos procesas. Kai kurie šaltiniai teigia, jog šią Dieviškosios komedijos dalį ir reikia laikyti tikruoju ir pagrindiniu moralinės atspirties tašku. Skaistykloje Dantės ir Vergilijaus vedliu tampa italų trubadūras Sordello, kuriam didžiule garbe virsta galimybė pasitarnauti didingajam Vergilijui.

Kitaip nei Pragare, kuriame akcentuojamos žmonių nuodėmės bei silpnybės, antrojoje ir trečiojoje Dieviškosios komedijos dalyse didžiausias dėmesys skiriamas parodyti žmonėms kelią į išganymą, apsivalymą nuo nuodėmių. Skaistykla vaizduojama kaip vieta žmonėms, kurie nepadarė nei vienos iš septynių pražūtingų nuodėmių, bet ir nejautė Dievo savo širdyje mirties akimirką. Keliaudamas per Skaistyklą Dantė bendrauja su atgailaujančiomis sielomis ir supranta, jog daugelis jų žemėje buvo pakankamai nedori žmonės, tačiau besiskirdami su gyvybe atgailavo ir būtent todėl nepateko į Pragarą.

Pati aprašoma Dieviškosios komedijos Skirstykla yra kalno pavidalo, padalinta į septynis skirtingus lygius, siejamus su septyniomis mirtinomis nuodėmėmis: puikybe, pavydu, rūstumu, tingumu, įžūlumu, apsirijimu ir geismu. Vis dėlto, Skaistykloje sielos gali laisvai judėti tarp lygių, jog taptų tyros, o virš septintojo lygio, kalno viršuje glūdi žemiškasis Edeno sodas.

Kantrioms piligrimų sieloms Skaistykloje vis vien tenka ištverti bausmes, tačiau kitaip nei Pragare, čia žmogus išlaiko viltį, jog bus išgelbėtas Dievo gailestingumo dėka ir, atleistas nuo nuodėmių, galės įžengti į Dangų. Poemoje piligrimai dainuoja ir šlovina Dievą kol yra baudžiami ir maldauja Dieviškosios komedijos protagonisto Dantės paprašyti žmonių žemėje melstis už jų sielas.

Norėdamas pasiekti Rojų, Dantė taip pat kopia Skaistyklos lygiais, keisdamas, formuodamas save, įveikdamas išbandymus. Čia jis susiduria su piligrimais, kurie ir tampa tarsi modeliais – Dantės siekiamybe, keičiant save, norint pasiekti Edeno sodą, kas jam sėkmingai pavyksta.

Rojus

Trečiojoje Dieviškosios komedijos dalyje Dantė įžengia į Rojų. Dėja, bet jam ateina laikas skirtis su Vergilijumi, kuris, būdamas pagonis, negali įžengti į Dangų, todėl yra pakeičiamas Beatriče – tyrumo ir meilės simboliu.

Betričė buvo autoriaus mylimoji ir daugelio poezijos kūrinių mūza, todėl nenuostabu, jog pagal ją sukurtas personažas Dieviškojoje komedijoje tapo dangiškuoju vedliu. Beatričė Dantei visoje poemoje atrodo lyg pagrindinis stimulas, siekiant išganymo. Daugelis kritikų pastebi, jog Beatričė Dantei pasirodo lyg Kristaus figūra, o kūrinys skirtas tiek jos šlovinimui, tiek Dantės kelionės pas Dievą pasakojimui.

Vienaip ar kitaip, Rojaus dalyje pasiekiama tikra herojaus pilnatvė. Savo didžiosios kelionės pabaigoje Dantė pamato Švenčiausiąją Trejybę ir suvokia Dievo meilės ir gailestingumo esmę. Savo pasakojimu Dantė parodo, jog verta pereiti kančias dėl Dievo palaiminimo. Be to, Dantė pagaliau supranta egzistencijos prasmę ir tai, jog išgelbėti sielą gali tik meilė, apdairumas, sąžiningumas ir gerumas.

Dieviškoji komedija – tai paklydusio žmogaus kelionė į išganymą, kelias pas Dievą, tačiau Dantė meistriškai apjungia ir pasaulietines prasmes: poemoje matomas paprastas žmogus, kupinas trūkumų, bet besistengiantis įveikti sunkumus ir tobulėti, o jo kelionės per Pragarą vedliu tampa būtent ne popiežius ar šventasis, bet Vergilijus – pagonis.