Dzūkų tarmė

Vaikelia, tadu klausei, kų atsimenu iš vaikystės apė šventes. Atsigulus mislinau mislinau, vartiaus vartiaus ir nieko liudsko nesumislinau.

Labai ryškus vieno barsuko pėdsakas ant lieptelio per Krūčių, – gražiai atspausti priekinių letenų nagai ant šlapio, sukietėjusio sniego.

Į klausimą, kas gi tie Dzūkijoje įsitvirtinę senbuviai, o kas atėjūnai, atsakyti reikėtų ne liežuviu, o gyvenimu.

Praėjo pusiaužiemis. Jau būtų galima pradėti laukti šviesõs pavasario, betgi dar nebuvo tikrõs žiemõs.

Poetas, asociacijos „Slinktys“ vadovas ir knygų leidėjas J. Žitkauskas: „Pasidarė „sarmata“, kad esu dzūkas, bet nekuriu dzūkiškai.“