Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

Kai jau tenka rašyti tekstą, kurį skaitysi eteryje pačią Kovo 11-ąją, nebelieka kaip išsisukti nuo vienokių ar kitokių patriotinių klausimų.

Net ir apie nusikaltėlį rašyti tyčiojantis – vadinasi, prarasti krikščioniškumo savastį.

Kažkodėl vis įsivaizduojame, kad normalus gyvenimas yra lengvas ir sklandus, o sunkumai turėtų pasitaikyti tik retkarčiais.

Man norisi prisiminti, kad Bažnyčia politikuoja, dalijasi įtaka ir kultūrinius karus kariauja tik tarp kitko.

Aš nežinau, ar senti savaime būtinai laimė – turbūt su kai kuo, kaip su pirmaisiais namais, gali būti ir truputį graudu atsisveikinti.

Reakcija į Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės komentarą „Įsivaizduojamas pokalbis su Karingu Ateistu“.

Aš niekada nesu buvusi ateistė. Aš nežinau, kaip atrodo pasaulis be Dievo. Ir man įdomu sužinoti.

Tai, kas nekelia grėsmės gyvybei ir išlikimui, daug lengviau pasiduoda nusiteikimui, permąstymui, refleksijai.