
Laiškai iš kaimo. Rūstus ir permainingas vasaris
Anksti rytą kleketuoja ir juodosios meletos. Ir genys daužo snapu sausą pušies šaką. Ir zylės cylena, ir bukučiai pavasariškai švilpia.
Anksti rytą kleketuoja ir juodosios meletos. Ir genys daužo snapu sausą pušies šaką. Ir zylės cylena, ir bukučiai pavasariškai švilpia.
Lietus įgyvendina kokio nors pamišusio higienisto svajonę – jis nušveičia dangų
Gamtos ženklus stebinčiam žmogui geriausia pasijusti ne kokiu demiurgu ar gelbėtoju, o kaliause. Jei būsi tykus ir neskubantis, suprasi.
Ši Pranciškaus enciklika apibendrina platų, gilų, tūkstančių protų šimtmečiais plėtotą humanistinį ir teologinį žvilgsnį.
Gerame miške turėtų būti kuo daugiau visokių pakraščių. Tai žino ir pažangesni miškininkai, ir darbštesni bebrai.
„Keičiasi gamta, kai kurie žmogaus gyvenimo įpročiai. Gal mažiau įvairiausio virsmo kaimiečio viduje.“
Šiemet buvo labai gražus ruduo – be didelių vėtrų ir šalnų, medžiai keitė savo spalvas iš lėto ir džiugino mūsų akis visą spalio mėnesį.
Tai gal kiekvienas sunkiai pradėtas ir sėkmingai baigtas darbas yra paminklas? Ir nebereikia tokioje vietoje jokio gelžbetoninio monumento.