
Laiškai iš kaimo. Rūstus ir permainingas vasaris
Anksti rytą kleketuoja ir juodosios meletos. Ir genys daužo snapu sausą pušies šaką. Ir zylės cylena, ir bukučiai pavasariškai švilpia.
Anksti rytą kleketuoja ir juodosios meletos. Ir genys daužo snapu sausą pušies šaką. Ir zylės cylena, ir bukučiai pavasariškai švilpia.
Gamtos ženklus stebinčiam žmogui geriausia pasijusti ne kokiu demiurgu ar gelbėtoju, o kaliause. Jei būsi tykus ir neskubantis, suprasi.
Gerame miške turėtų būti kuo daugiau visokių pakraščių. Tai žino ir pažangesni miškininkai, ir darbštesni bebrai.
Šiemet buvo labai gražus ruduo – be didelių vėtrų ir šalnų, medžiai keitė savo spalvas iš lėto ir džiugino mūsų akis visą spalio mėnesį.
Kartais naktį ir aš žiūriu suglumęs į itin ryškią mėnesieną.
Tai gal kiekvienas sunkiai pradėtas ir sėkmingai baigtas darbas yra paminklas? Ir nebereikia tokioje vietoje jokio gelžbetoninio monumento.
Aistringa keliautoja ir knygų autorė sako, kad susumavus jos kelionių kilometrus išeitų, jog ji jau trečią kartą kartą keliauja į mėnulį.
„Kiekvienas medis turi savo grybą ir kiekvienas grybas – savo medį“, – sako botanikas, gamtos mokslų daktaras.