Gediminas Šulcas

Augo jis be senelių ir močiučių, be tų žmonių, kurie, kaip pats sako, duoda vaikams dvasinį išsilavinimą.

Kanadiečių dainininkui atminimo ženklą – ir savo paskutinę skulptūrą – sukūrė šviesaus atminimo skulptorius R. Kvintas.

Seni laikai, seni daiktai, senelio drateliai, geležinkelis, malūnas – visa tai kažkokiomis formomis iš pasąmonės atsiranda kalvio kūryboje.

Pastatas Vilniaus senamiestyje, pažymėtas 6 numeriu Stašiūno g. (dabar Žemaitijos), nuo XX a. pradžios buvo vienas iš kultūros židinių.

Apie Markučius, arba, senbuvių žodžiais – Puškinovką, Rusų dramos teatro spektaklį „Dėdė Vania“ ir daugiabriaunį Vilnių, viską sujungusį.

Paminklai reikšmingi, nes įamžina mažąją Vilniaus istoriją, kurioje buvo susipynusios įvairios tautos ir religijos.

Vilniaus Subačiaus gatvėje stovintys du geltonų plytų daugiabučiai namai yra kovos tarp gėrio ir blogio liudininkai.

„Atsikėlei ir žinai, kad juodai turi dirbti. Kad durniaus čia nepavoliosi. Sunkus darbas, bet man – malonus.“