Gili depresija

Gili depresija

Gili depresija dar kitaip vadinama sunkia, didžiąja ar klinikine depresija yra ypatinga depresijos forma, kuria sergama daug rečiau nei vidutine ar lengva. Ji pasižymi ypač sunkiais ir kasdien besikartojančiais simptomais. Svarbu žinoti, jog net ir išgijus, išlieka tikimybė, jog ši liga gali atsinaujinti.

Kokie gilios depresijos simptomai?

Net jei nėra akivaizdžios priežasties tokiai būklei, dar nereiškia, jog nesergama.

Kaip ir daugelis psichinės sveikatos sutrikimų gili depresija turi mažai ką bendro su tuo, kas vyksta žmogaus gyvenime. Žmogus gali turėti nuostabią, mylinčią šeimą, gražius namus, begalę draugų ir svajonių darbą – gyvenimą, kurio pavydėtų bet kuris kitas ir vis vien sirgti depresija. Tokie žmonės dažniausiai kenčia užsisklendę savyje ir neleidžia jiems padėti, nenorėdami kitiems tapti našta, bijodami kreivų žvilgsnių ar tiesiog baimindamiesi atsiverti, nes kažkada pabandžius sulaukė atsakymo: tu per gerai gyveni, kad taip jaustumeisi.

Dažniausiai pasitaikantys gilios depresijos simptomai yra:

  • Liūdesys, tuštumos ar beviltiškumo jausmas;
  • dirglumas, nerimas, nuolatinės mintys, jog nutiks kažkas blogo;
  • miego sutrikimai, įskaitant nemigą ar per didelį miego kiekį;
  • energijos stoka ir nuovargis, dėl kurio net ir mažos užduotys reikalauja papildomų pastangų;
  • pykčio protrūkiai, dirglumas ar nusivylimas net ir dėl mažmožių bei nuolatinis savęs kaltinimas ir graužatis dėl nesėkmių;
  • apetito ir skonio pojūčio praradimas, svorio netekimas arba padidėjęs potraukis maistui, nuolatinis persivalgymas ir svorio priaugimas;
  • prarastas susidomėjimas anksčiau malonia veikla;
  • koncentracijos stoka, atminties problemos ir nesugebėjimas priimti sprendimus;
  • lėtas mąstymas, kalbėjimas, lėti kūno judesiai;
  • mirties, savęs žalojimo ar savižudybės mintys ar bandymai nusižudyti.

Pagrindinis požymis išduodantis gilią depresiją yra tai, jog šie simptomai gali trukti ištisas savaites ar net mėnesius be perstojo. Kai kurie žmonės gali patirti tik vieną sunkios depresijos epizodą, o kiti ja sirgti visą gyvenimą.

Gilios depresijos epizodą išgyvenantys žmonės dažniausiai nebeturi jėgų gyventi. Dėl tokios sunkios būsenos itin padidėja savižudybės rizika, todėl artimieji privalo būti be galo atidūs ir laiku pastebėti bei kreiptis pagalbos į gydytojus, nes pats sergantysis įprastai nebepajėgia kreiptis į specialistus.

Gilios depresijos diagnozavimas

Internete galima rasti pakankamai daug testų, nustatančių ar ir jei taip, tai kokio laipsnio depresija serga žmogus. Testo klausimai ir galimi rezultatai pakankamai nuspėjami, tačiau atvirai, objektyviai ir sąžiningai atsakant į klausimus, rezultatas gali būti pakankamai tikslus.

Vis dėlto, norint diagnozuoti bet kurį psichinį sutrikimą, visų pirma reikia kreiptis į specialistus. Gydytojas ar psichiatras įprastai atlieka medicininį įvertinimą, domisi paciento ir jo šeimos psichinės sveikatos istorija ir užduoda klausimus, padedančius nustatyti pagrindinius depresijos simptomus.

Deja nėra jokio laboratorinio tyrimo depresijai nustatyti. Visgi, gydytojas gali paskirti atlikti kraujo tyrimus, jog nustatytų kitas medicinines problemas, kurių simptomai gali būti panašūs į depresijos. Pavyzdžiui hipotireozė gali sukelti tokius pat simptomus kaip ir depresija, taip pat tokios būsenos priežastimi gali būti alkoholio ar narkotikų vartojimas bei piktnaudžiavimas vaistais. Taip pat dažnai vienu iš depresiją sukeliančių veiksnių gali tapti B, D grupės vitaminų ir kitų mikroelementų trūkumas.

Kaip gydoma sunki depresija?

Gili ar klinikinė depresija yra itin sunki, bet išgydoma liga. Atsižvelgiant į būklės sudėtingumą, gydytojas ar psichiatras gali skirti gydymą antidepresantais. Kadangi yra pakankamai daug šio vaisto rūšių, pacientui pritaikomas labiausiai geriausiai veikiantis ir nustatoma jo individuali dozė. Siekiant geresnio rezultato, taip pat rekomenduojamos psichoterapijos ar pokalbių terapijos, kurių metu pacientas kalba apie savo emocinę būseną.

Taip pat pacientas turi alternatyvą antidepresantams. Sunki depresija gali būti gydoma pasitelkiant elektrokonvulsinę (šoko) terapiją, dar kitaip vadinamą EKT, kai paciento smegenys veikiamos elektros impulsais. Visgi šis metodas naudojamas tik tais atvejais, kai vaistai pasirodo neveiksmingi arba simptomai yra itin sunkūs.