
Laiškai iš kaimo. Čia stovėjo batsiuvio pirkaitė
Žiema. Jau paskutinį lapkričio dešimtadienį pratinomės prie dešimties laipsnių šalčio.
Žiema. Jau paskutinį lapkričio dešimtadienį pratinomės prie dešimties laipsnių šalčio.
Labai ryškus vieno barsuko pėdsakas ant lieptelio per Krūčių, – gražiai atspausti priekinių letenų nagai ant šlapio, sukietėjusio sniego.
Taip ir praeina kalendoriniai bobų vasaros terminai, priartėja lapų kritimo metas, paskui teks laukti lapkričio vėtrų ir priešžiemio.
Provincialas yra ne tas, kuris gyvena mažame mieste ar kaime, o tas, kuriam jo gyvenamoji vieta kelia nevisavertiškumo kompleksą.
Prieš savaitę tankiame didžiųjų sprigių sąžalyne suradau nepaprastai gražų ir didelį mažojo sfinkso vikšrą.
Ant lango stiklo aptikau tupintį nepaprastai grakštų žiogą. Iš karto supratau: tokį žiogų šeimos vabzdį regiu pirmą kartą.
Greitai plinta ir tie nepageidaujami raukšlėtalapiai erškėčiai, ir labai žalios žiemės. Teks dar nemažai padirbėti.
Jono Meko akmuo, stūksantis Semeniškiuose, ten, kur buvo labai graži jo gimtoji sodybvietė, tarsi aprauda išnykusią ir prarastą praeitį.
Padidink raides, spausdamas ant aA raidžių ikonėlės straipsnio pradžioje. Perskaitei lengviau? Paremk!