
Knygą „Džiaugsmas dienų audime“ išleidusi prof. V. Daujotytė: „Kartoti ir nežinoti, kad kartoji“
„Kuo senyn, tuo saldžiau grįžti. Turiu tokių neapeinamų savo ratų“, – sako profesorė Viktorija Daujotytė.
„Kuo senyn, tuo saldžiau grįžti. Turiu tokių neapeinamų savo ratų“, – sako profesorė Viktorija Daujotytė.
Pasak Mariaus Buroko, rašytojas turi rašyti. Ne privalo, o turi. Liudyti, jei gali, klausytis, stebėti, rinkti medžiagą.
Mūsų šeimoje buvo keikiamasi tik labai susinervinus, tačiau tarp paauglių berniukų keiksmai buvo savotiškas vyriškumo atributas.
Apie karą Ukrainoje, du simetriškus režimus – Hitlerio ir Putino, propagandos suvedžiotą visuomenę, vienodą visų imperijų baigtį.
„Kas galėtų pasakyti, kad meilė, skausmas ir sielvartas, gėda ne universalūs?“ – kėlė klausimą nobelistė.
Putino režimas Rusijos kultūrai sudavė triuškinantį smūgį, kaip daugybę kartų Rusijos valstybė yra pasielgusi su savo menininkais.
Kad reikės, bus ir išeitis – kalba literatūros klasikės išmintis Krizo Šimonio lūpomis romane „Aukštujų Šimonių likimas“.
„Kodėl? – klausė manęs draugė vokietė, su siaubu žiūrėdama į Bučos žudynių nuotraukas. – Kodėl jie taip daro?“