Karas ir literatūra

„Kuo senyn, tuo saldžiau grįžti. Turiu tokių neapeinamų savo ratų“, – sako profesorė Viktorija Daujotytė.

Pasak Mariaus Buroko, rašytojas turi rašyti. Ne privalo, o turi. Liudyti, jei gali, klausytis, stebėti, rinkti medžiagą.

Mūsų šeimoje buvo keikiamasi tik labai susinervinus, tačiau tarp paauglių berniukų keiksmai buvo savotiškas vyriškumo atributas.

„Kas galėtų pasakyti, kad meilė, skausmas ir sielvartas, gėda ne universalūs?“ – kėlė klausimą nobelistė.

Putino režimas Rusijos kultūrai sudavė triuškinantį smūgį, kaip daugybę kartų Rusijos valstybė yra pasielgusi su savo menininkais.

Kad reikės, bus ir išeitis – kalba literatūros klasikės išmintis Krizo Šimonio lūpomis romane „Aukštujų Šimonių likimas“.

„Kodėl? – klausė manęs draugė vokietė, su siaubu žiūrėdama į Bučos žudynių nuotraukas. – Kodėl jie taip daro?“