Karas

Baimė žudyti, o ne negebėjimas žudyti – pagrindinė moralinė Lietuvos visuomenės ypatybė, iš dalies lemianti ir visus kitus jos pasirinkimus.

Tai nėra tik vieno žmogaus – Putino – sprendimas; jis yra sąlygotas daugelio istorinių, geopolitinių, mentalinių rusų visuomenės traumų.

Situacija mieste labai sudėtinga – gyventojams trūksta maisto, vandens, elektros. Vyskupas ir kunigai pasiliko savo vietose, šalia žmonių.

Dovydui Pancerovui teko ne tik slėptis tarp barikadų Maidano aikštėje, bet ir keliauti po įsižiebusių konfliktų zonas.

Kai nuolat minimos masinės žmonių žudynės, vykusios praeityje, iškilmingai įtvirtiname savitą veidmainystę ir vištakumą.

Atsiliepimas į pagalbos šauksmą paliečia ir davėjo, ir prašytojo giliausias stygas, ir taip suskamba gražiausia muzika.

Karas atvedė Rusiją į nuolatinio nenuspėjamumo laikotarpį, kai niekas negali jaustis saugus.

Kokios naujovės verčia permąstyti karą? Ką tai reiškia šiandien? Ir kokios gali būti tokio apmąstymo išvados?