Karo poezija

Pasak Mariaus Buroko, rašytojas turi rašyti. Ne privalo, o turi. Liudyti, jei gali, klausytis, stebėti, rinkti medžiagą.

Karas – tai vyrai, virtę plienu, moterys – pelenais.

Rašyti eilėraščius apie karą, esant toli nuo jo, kažkaip nepadoru. Lyg rašytum šiurpius reportažus iš fronto saugiai sėdėdamas užnugaryje.

Apie Metų knygos rinkimų poezijos nominantų L. Buividavičiūtės, D. Zelčiūtės ir A. Valentos knygas.

Apie kruviniausių diktatorių santykius su bene subtiliausia ir emocionaliausia literatūros rūšimi – poezija.

„Šiandien visi rašo apie karą: ukrainiečiai, lietuviai... O aš negaliu. Negaliu, nes netikiu, kad eilėraštukas gali sulaikyti tanką.“

Karo akivaizdoje poezija negali nieko, ir nieko negalėdama primygtinai reflektuoja savąjį bejėgiškumą.