Kas yra meilė

Krikščioniškame pasaulyje žinomas autorius C.S. Lewis knygoje „Keturios meilės“ skirsto meilę pagal prigimtį, poreikį, dovanas ir išskiria šias rūšis: prieraišioji, draugiška, erotinė bei besąlyginė artimo meilė. Prieraišioji (gr. storge) – kyla iš natūralaus ryšio tarp tėvų ir vaikų ar ilgai gyvenat kartu. Šiai meilės rūšiai būdinga ilga bendra patirtis, pasižymi nereiklumu, neišrankamu, kartais gali suvaržyti kito laisvę. Draugiškoji meilė (gr. philia) turi bendras vertybes, požiūrį, idealus, kuriai būdingas rūpestis, bendradarbiavimas, atsakomybė, pažinimas, atvirumas. Ši meilė dažnai pasireiškia įvairiose maldos, savitarpio pagalbos grupėse. Erotinė meilė (gr. eros) – tai intymi, dviejų žmonių meilė, kuriai būdingas ilgėjimasis, stiprūs jausmai, įsimylėjimas, romantika, kūno potraukis, polinkis savintis kitą. Artimo meilė (gr. agapė, lot. caritas) – ši meilė besąlygiška, dieviška, atleidžianti, nuolanki, kitam linki gėrio, nekelia aikštingų reikalavimų, tai meilė, kurią apreiškė Jėzus atleisdamas savo priešams ir melsdamas „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Tikra meilė – tai „Dvasios vaisius ir įstatymo pilnatvė“ (plg. KBK 1824), kurios vaisiai yra ramybė, Dievo vaikų džiaugsmas, taika, gailestingumas, bendravimas, teisingumas, geri darbai.

Meilę galima skirstyti pagal sampratą ir priėmimo būdą. Kai asmuo nusisuka nuo blogio, bijodamas bausmės, tokia meilė primena vergą ar samdinį, besilaikantį įsakymų tik dėl savo naudos, iš baimės ar dėl atlygio. Kai meilės ieškoma dėl jos pačios, dėl santykio, dėl gėrio – tai suteikia tikrą Dievo vaikų laisvę ir tampama Viešpaties draugais. Šis meilės supratimo būdas  suteikia gyvenimui sparnus, padeda skleistis ir tapti brandžiomis asmenybėmis.

Dažnai suaugusius priverčia nusišypsoti nuoširdžios vaikų mintys apie meilę. Štai keli mažųjų pastebėjimai: „Meilė – kai mama padaro kavos tėčiui ir prieš paduodama paragauja, ar ji skani .(Danielė. 7 metai) arba „Meilė – kai sena moteris ir senas vyras vis dar yra draugai, net jei pažįsta vienas kitą visą gyvenimą.“ (Tommaso, 6 metai). Pažvelgus giliau į šiuos mažamečių pamąstymus, pasidaro aišku, kad šie mažieji angelai turi šeimas bei aplinką, kurioje jie yra svarbūs, kur viešpatauja pagarbus, mylintis, atsakingas santykis, įsiklausymas, supratimas. Vaikai yra lyg mažieji savųjų pavyzdžių atspindžiai.

Labai gražiai šv. apaštalas Pauliaus savo „Meilės himne“ atskleidžia, kokia yra meilė ir kad be jos žmogus tampa nieku: „..jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas… Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 2–8). Tad renkantis kasdien meilę, žmogus laisvėja, taip suteikiama prasmė, pilnatvė gyvenimui bei tampama santykio žmogumi pagal Dievo sukurtąjį atvaizdą.