Kodėl poezija?

Kodėl ne snaigės, o žydėjimas? Nežinau. Tik turiu prisipažinti, kad jau prieš dešimtmetį atidaviau vasarį poetui Antanui Masioniui.

Skaitykite Rimanto Kmitos knygos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ (išleido leidykla „Tyto alba“) ištrauką.

Pasak Mariaus Buroko, rašytojas turi rašyti. Ne privalo, o turi. Liudyti, jei gali, klausytis, stebėti, rinkti medžiagą.

Pretekstas grįžti prie lyrikos yra Liūnė Sutema, tolimoji, kuri yra ir labai arti.

2022 m. „Poezijos pavasario“ laureatas gyvena aiškiai supratęs, kad svarbiausias dalykas – stengtis išsaugoti švarią ir šviesią sielą.

Yra tokia kūrybingos sielos galimybė – būti eilėraščiais – ir ji vis patvirtinama. 

32-asis literatūros festivalis vyks rugsėjo 29–spalio 4 d. Vilniuje ir Druskininkuose.

Klausimai tie patys, bandančių atsakyti mažiau ir mažiau. Mažiau kunigų ir filosofų, tų, į kuriuos kreipėsi ir jaunas V. Mačernis.