Išliks ar neišliks kryždirbystės tradicija, bus ar nebus reikalingi dievdirbiai – priklauso nuo daugelio dalykų.
Akims P. Miežio sodyboje keliaujant medinių statinių ar skulptūrų įlinkiais ir išlinkiais, supranti, kaip viskas čia gyva.
Išmintis apie būtį žmogaus, nuolat dirbančio su medžiu ir jame ieškančio kūrybos prasmės.
Jei kūrėjas puoselės, mėgs tai, ką daro, tauta atrieks duonos riekę. Jei ne – eik obliuoti lentų, mano kryždirbys.
Kai kuria kryžių, meistras visas mintis skiria tik tam. Ir viduje jaučia sakralumą, kylantį iš kažkur giliau.
Rankose laikant išdrožtą šventąjį meistrą apima visai kitoks jausmas, nei paprastą darbą dirbant.
Svarbu pagauti sakralumą, sako medžio meistras, kad žmogus jaustų skulptūros šventumą ir nusiimtų prieš ją kepurę.
Dėl teisės Šv. Kazimiero draugijos kryžiui stovėti marcinkoniškiai baudas okupacinei valdžiai mokėjo, bet po ilgos kovos kryžių vėl pastatė.