Kryžiai

Akims P. Miežio sodyboje keliaujant medinių statinių ar skulptūrų įlinkiais ir išlinkiais, supranti, kaip viskas čia gyva.

Išmintis apie būtį žmogaus, nuolat dirbančio su medžiu ir jame ieškančio kūrybos prasmės.

Jei kūrėjas puoselės, mėgs tai, ką daro, tauta atrieks duonos riekę. Jei ne – eik obliuoti lentų, mano kryždirbys.

Anot meistro, kryždirbystė gyvuosianti tol, kol bus tikinčių žmonių, „o jeigu tikėjimas silps, kam tada statyti kryžių?“

Kai kuria kryžių, meistras visas mintis skiria tik tam. Ir viduje jaučia sakralumą, kylantį iš kažkur giliau.

Rankose laikant išdrožtą šventąjį meistrą apima visai kitoks jausmas, nei paprastą darbą dirbant.

Dėl teisės Šv. Kazimiero draugijos kryžiui stovėti marcinkoniškiai baudas okupacinei valdžiai mokėjo, bet po ilgos kovos kryžių vėl pastatė.

Atstatant kryžių verta įnešti ką nors naujo, neperžengiant trapios ribos tarp autentikos ir noro padaryti gražiau, kad žmogus stabtelėtų.