Kūčios ir Kalėdos

Apie vaikystę Tytuvėnuose kaip pasaką, gyvenimą, senelių pagalvėmis apkaišytą, ir tikėjimo laimę.

Prie Naujųjų slenksčio ateiname su visa praėjusių metų našta.

Šventarantinas – tai toks didelių stebuklų metas mažame krašte. Kai kuriuos dalykus pabandžiau užfiksuoti.

„Pirmos mano gyvenime Kūčios ne namie ir ne su savaisiais.“ (iš A. Nykos-Niliūno dienoraščių)

Nenusakoma šviesos trauka neleidžia likti namuose vieniems, ypač, jei kas nors pakviečia ir pasirūpina, kad būtų su kuo laužyti kalėdaitį.

Vaikas užmiega, subrukęs abu delniukus mano rankon. Ir tai viskas, ką galiu pasakyti apie kalėdinį jausmą.