Kūčios

Šventarantinas – tai toks didelių stebuklų metas mažame krašte. Kai kuriuos dalykus pabandžiau užfiksuoti.

„Pirmos mano gyvenime Kūčios ne namie ir ne su savaisiais.“ (iš A. Nykos-Niliūno dienoraščių)

Kūčių valgiai mus moko supratimo, kad visa, kas reikalinga mums išlikti, yra čia pat, šalia mūsų, mūsų žemėje, mūsų miške.

Alternatyvios Kalėdos su filmais: geras humoras, mąslumas, pasakos džiaugsmas ir meilė su šiek tiek šiurpo.

Ko gero, atsisveikindami su sunkiais 2020 metais turėtume laikytis romiai, kad ir mus išvydęs Kūdikis ne pravirktų, bet nusišypsotų.

„Bernardinų“ redakcijos žmonės dalijasi receptais patiekalų, kurie ne kartą išbandyti, gaminami ir ragaujami jau ne vienus metus.

Nenusakoma šviesos trauka neleidžia likti namuose vieniems, ypač, jei kas nors pakviečia ir pasirūpina, kad būtų su kuo laužyti kalėdaitį.

Lietuviai, kaip jokia kita krikščioniška tauta, turi sukūrę ir išsaugoję daugelį Kūčių papročių.