„Negaliu ateiti dirbti išsiblaškęs. Kai kuriu kryžių, visas mintis skiriu tik tam. Ir viduje jaučiu sakralumą, kylantį iš kažkur giliau.“
„Rankose laikant išdrožtą šventąjį apima visai kitoks jausmas, nei paprastą darbelį dirbant.“
Svarbu pagauti sakralumą, sako medžio meistras, kad žmogus jaustų skulptūros šventumą ir nusiimtų prieš ją kepurę.
Kaip sako sodų rišimo meistrė L. Živatkauskaitė-Žaliauskienė, šiaudų sodas turi savo baltą burtą – darnos, sėkmės, sugyvenimo linkėjimą.
Aš galiu didžiuotis – mūsų šeimoje duonos raugas nebuvo prapuolęs, sako senojo duonos kepimo meistrė V. Viskontienė iš Kretingos.
Verbų raštus pynėjos vadina savais terminais: burbulais, Kazimiero karūnomis, pasakoja verbų pynimo amato puoselėtoja A. Granicka.
Pagrindinis senųjų amatų dailidystės amatų puoselėtojo dėsnis – tai, ką darai, turi būti reikalinga kitiems žmonėms ir malonu sau pačiam.
Pasimokyti, prisiminti, skaityti paprastus raštus. To šiuolaikiniam žmogui paėmus į rankas margutį linki margintoja A. Lampickienė.