Lietuvių literatūra

Unė Kaunaitė romane „2084“ kuria, rodos, tolimą pasaulį, tačiau kartu jis atrodo ir baugiai artimas.

„Beveidžiuose“ pasirodo kitoks suaugusiųjų pasaulio veidas. Jis teisia ir smerkia. Jis neduoda to, kas, tavo manymu, tau teisėtai priklauso.

Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią, tad laimingą.

„Kuo senyn, tuo saldžiau grįžti. Turiu tokių neapeinamų savo ratų“, – sako profesorė Viktorija Daujotytė.

„Bandau įsivaizduoti, koks turėtų būti žmogus, kuris išvengia kultūros. Tas vaizdas man atrodo skurdus“, – sako Zigmas Pakštaitis.

„Niekad neėmiau į galvą, jei kas laikė ar vadino „profesoraite“, – teigia J. Sprindytė.

Tai poezijos rinkinys, pilnas praeityje likusių daiktų ir patirčių.

Literatūrai J. Mikelinskas tarnavo gyvybingai ir dieviškai ilgai – apie penkiasdešimt metų.