Lietuvių literatūra

Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią, tad laimingą.

„Kuo senyn, tuo saldžiau grįžti. Turiu tokių neapeinamų savo ratų“, – sako profesorė Viktorija Daujotytė.

„Bandau įsivaizduoti, koks turėtų būti žmogus, kuris išvengia kultūros. Tas vaizdas man atrodo skurdus“, – sako Zigmas Pakštaitis.

„Niekad neėmiau į galvą, jei kas laikė ar vadino „profesoraite“, – teigia J. Sprindytė.

Tai poezijos rinkinys, pilnas praeityje likusių daiktų ir patirčių.

Literatūrai J. Mikelinskas tarnavo gyvybingai ir dieviškai ilgai – apie penkiasdešimt metų.

Savo vietinių klasikų jubiliejus paverčiame „kultūriniais atlaidais“, kuriuose kritinei minčiai vietos nebelieka.