Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Stiprios prozos stinga, daugėja fragmentiškų pasakojimų, tekstų rašymui daug poveikio daro socialiniai tinklai.

„Simpatizuoju rašytojams, kurie gerai valdo žodį ir neabejingi stiliaus mikrostruktūroms“, – tvirtina Jūratė Sprindytė.

Garbingi titulai nepakeitė Bronės, su visais ji išliko bičiuliškai nuoširdi, geranoriška, žavinti nepakartojamu aukštaitišku humoru.

Pasakojimai apima laikotarpį nuo besibaigiančio Antrojo pasaulinio karo iki paskutiniųjų Irenos gyvenimo dienų.

Viktorijos Šeinos monografija taikliai kritikuoja tarpukario Lietuvos literatūros cenzūrą, parodo bandymų autorių paversti „savu“ kainą.

Jam vėrėsi garbingiausios miesto durys, o jo paties durys buvo mielai varstomos miesto elito, kuriam imponavo šis lietuvis ir jo turtai.

Viena iš praėjusių metų knygas vienijančių temų galėtų būti kūnas ir kūniškumas.