Liškiava

Žiema. Jau paskutinį lapkričio dešimtadienį pratinomės prie dešimties laipsnių šalčio.

Labai ryškus vieno barsuko pėdsakas ant lieptelio per Krūčių, – gražiai atspausti priekinių letenų nagai ant šlapio, sukietėjusio sniego.

Prieš savaitę tankiame didžiųjų sprigių sąžalyne suradau nepaprastai gražų ir didelį mažojo sfinkso vikšrą.

Juk daina – tai sielos šešėlis, iš širdies per lūpas nuskriejęs. Kažkas atitars, pasigaus, ir vėl ji skambės.

Į klausimą, kas gi tie Dzūkijoje įsitvirtinę senbuviai, o kas atėjūnai, atsakyti reikėtų ne liežuviu, o gyvenimu.