M. K. Čiurlionis

M. K. Čiurlionis

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – novatoriška XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių meno pasaulio asmenybė. Romantiškas simbolistas, paveiktas modernistinių judėjimų, gebėjęs maišyti skirtingas meno sritis į vieną ir dėl to laikomas Lietuvos meno virtuozu. Per trumpa, bet ryškų gyvenimą, M. K. Čiurlionis be garsių dailės ir muzikos kūrinių sukūrė keletą grafikos darbų, bandė plunksną grožinėje literatūroje, poezijoje bei publicistikoje, meninius eksperimentus vykdė fotografijoje. Čiurlionio interesai neapsiribojo tik menu, jo domėjimosi sferos buvo išplitusios po platų įvairių mokslo disciplinų lauką. Jis smalsiai žvelgė į geologiją, geometriją, chemiją, fiziką ir astronomiją, istoriją, domėjosi astrologija ir senąja mitologija, archajiškomis bei moderniomis kalbomis, tiek rytų, tiek vakarų religijomis, klasikine ir naująja filosofija.

Daugiau

M. K. Čiurlionio biografija

1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje Vargonininko šeimoje gimė būsimas Lietuvos meno pasaulio virtuozas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tačiau Varėnoje Čiurlionių šeima užsibuvo neilgai – vos po dviejų metų pirmagimis Mikalojus Konstantinas su tėvais persikėlė į Druskininkus, kur ir pradėjo formuotis jaunojo Čiurlionio meilė tėviškės gamtai ir lietuviškoms melodijoms. Čia išryškėjo ir M. K. Čiurlionio polinkis į meną bei muzikinis talentas, kurį, vos sulaukęs trylikos, pradėjo lavinti Kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokykloje, Plungėje. Čia šešiolikmetis Čiurlionis jau ne tik grojo rūmų orkestre, su kuriuo koncertavo Palangoje bei Rietave, Mykolo Oginskio dvare prasidėjo ir kūrybinės muzikinių bandymų dienos.

Finansiškai remiamas kunigaikščio Oginskio, 1894 m. M. K. Čiurlionis išvyko mokytis į Varšuvos muzikos institutą. Po penkių metų, baigdamas mokslus Varšuvoje jaunasis kompozitorius sukūrė oratoriją De profundis, o vos po metų (1900 – 1901 m.) sukūrė garsiąją simfoninę poemą Miške.

Naujas lūžis M. K. Čiurlionio gyvenime įvyko studijuojant viename svarbiausių Europos muzikos centrų – Leipcige. Čia galutinai susiformavus muzikinis kompozitoriaus skonis, o romantišką stilių paveikė naujai pakilusios modernistinių srovių bangos. Tačiau pasikeitė ne tik Čiurlionio muzika. Leipcige atgimė ir ilgai puoselėta meilė dailei, tad menininkas apsisprendė derinti vizualias ir muzikines kūrybos išraiškas ir nuo 1902 metų pradėjo profesionaliai domėtis daile.

Pačioje 1905 m. pabaigoje grįžęs į gimtąjį miestą Druskininkus kaip tipiškas romantizmo epochos veikėjas Čiurlionis nusprendė atsisakyti priimti pasiūlymą užimti saugias dėstytojo ar meno vadovo pareigas Lenkijos miestuose ir skirti visus savo būsimus darbus Lietuvai. Taigi, grįžęs į Lietuvą M. K. Čiurlionis aktyviai įsitraukė į Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą.

1907 m. pradžioje Vilniaus Vileišių rūmuose vyko pirmoji lietuvių dailės parodos, kurioje dalyvavo ir Čiurlionis kartu su kitais garsiais Lietuvos menininkais. Čiurlionis taip pat prisidėjo ir prie dar dviejų vėlesnių lietuvių dailės parodų, kuriose eksponavo savo paveikslus. Rudenį jau persikėlęs gyventi į Vilnių, M. K. Čiurlionis prisijungė prie Lietuvių dailės draugijos, kurios steigiamajame susirinkime tapo valdybos nariu. Tais pačiais metais Čiurlionis sutiko ir savo būsimą žmoną rašytoja Sofiją Kymantaitę, kuriai netrukus pasipiršo. Šiuo laikotarpiu Čiurlionis taip pat vadovavo lietuviškiems chorams Vilniuje.

1908 m. vedamas ambicingų planų plačiai išgarsėti ir tikėdamasis rasti pastovų pajamų šaltinį Čiurlionis išvyko į Peterburgą. Deja, bet pirmoji jo kelionė buvo nesėkminga. Čiurlioniui teko susidurti su skaudžia realybe – daugelis menininkų siekė pripažinimo, tad reikėjo ne tik išsiskirti iš talentingų konkurentų minios, bet ir atkreipti dėmesį taip, jog atsidurtum dėmesio centre.

Antrą kartą atvykus į Sankt Peterburgą Čiurlioniui pasisekė labiau. Lietuvių draugijos narys dailininkas M. Dobužinskis supažindino Čiurlionį su rusų dailininkai, kurie jį iškart priėmė į Rusų dailininkų sąjungą, bei atvėrė įtakingo dailininko Aleksandro Benua salono duris. Čiurlionis ir toliau sunkiai dirbo, sukūrė daug reikšmingiausių darbų: Žalčio, Jūros ir Žvaigždžių sonatas, šedevrą Rex, Karalių pasaką, – kurie buvo eksponuojami 1909 m. trečiojoje lietuvių dailės parodoje. Vis dėlto, bandydamas aprėpti skirtingas menų sritis, stipriai eikvojo savo energiją. Nors kompozitoriaus muzikos kūriniais gėrėtasi prestižinėse koncertų salėse, o dailės – aukštos klasės parodose, tačiau daugelis dailės pasaulio kolegų kritikavo kūrinius, kuriuose jų manymu per daug tiesmukiškai siekta tapybos ir muzikos koreliacijos.

1909 metų sausį menininkas grįžęs į Lietuvą susituokė su Sofija Kymantaite ir jaunavedžiai kartu išvyko į Sankt Peterburgą.

Pastaraisiais metais intensyviai kūręs ir nuolat dalyvavęs menininkų susibūrimuose, parodose, 1909 m. pabaigoje M. K. Čiurlionis galiausiai perdegė ir ypatingai išseko. Įtemptas darbas ir nuolatiniai nepritekliai palaužė M. K. Čiurlionį – jį ištiko nervinis priepuolis, turėjęs destruktyvias pasekmes menininko psichikai. Neuropatologas ir psichiatras V. Bechterevas Čiurlioniui diagnozavo didelį pervargimą ir patarė grįžti į tėvynę, ką menininkas kartu su žmona 1910 m. pradžioje ir padarė. Tais pačiais metai Čiurlionių šeima sulaukė pagausėjimo – jiems gimė duktė Danutė.

1910 m. V. Bechterevo patarimu Čiurlionis atvyko į pažangiu požiūriu į psichinius ligonius ir humanišku jų gydymu pasižyminčią Pustelniko Raudonojo dvaro sanatoriją Lenkijoje. Čia menininko sveikata vis labiau taisėsi, daugelis Čiurlionio darbų buvo pradėti eksponuoti skirtinguose Europos miestuose: Peterburge, Maskvoje, Rygoje, Kijeve, Paryžiuje, pavėluotai gautas kvietimas ir į parodą Miunchene. Jam buvo ir vėl leista šiek tiek laiko praleisti prie drobės. Čiurlionis rašė žmonai, jog jaučiasi vis geriau ir tikisi greitai sugrįžti. Deja, 1911 m. kovo pabaigoje pasivaikščiojimo metu M. K. Čiurlionis netikėtai peršalo ir susirgo plaučių uždegimu, o balandžio 10 d. mirė būdamas vos 36-erių.

Čiurlionis palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Šiandien Čiurlionio atminimo įamžinimų daugiausiai galima rasti Kaune, kur įkurtas Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus. Taip pat galima aplankyti atkurtus M. K. Čiurlionio vaikystės namus Druskininkuose, bei jo butą Vilniuje.

M. K. Čiurlionio kūryba

M. K. Čiurlionis neretai yra priskiriamas romantizmo atstovų ratui, dėl dėmesio lietuvių liaudies kūrybai, kultūrai ir istorijai, meilės ir tėvynės ilgesio atvaizdavimo. Vis dėlto šio menininko kūriniai pasižymi simbolizmo, o kartais net nežymiais impresionizmo bruožais. Daugelyje dailės kūrinių vyrauja abstrakcijos, o kūriniuose matomos sąsajos tarp dviejų menų: dailės ir muzikos. Kalbant apie Čiurlionio kūriniuose apmąstomas filosofines temas, pastebima, jog juose išryškėja mirties, išnykimo, gyvenimo trapumo motyvai, kurie atsirado Čiurlionio amžininkų mąstytojų, tokių kaip Frydricho Nyčės ar Arturo Šopenhauero, idėjų dėka.

M. K. Čiurlionio muzika

Priskaičiuojama, jog Lietuvos muzikos kunigaikštis M. K. Čiurlionis sukūrė maždaug nuo 350 iki beveik 400 kūrinių fortepijonui, chorui, vargonams, styginių kvartetui bei orkestrui. Čiurlionio muzika buvo naujas žingsnis Lietuvos muzikos raidoje ne tik dėl naujų originalių formų ir idėjų – Čiurlionis tapo pirmuoju lietuvių kompozitoriumi, kūrusiu simfoninę ir kamerinę muziką.

Du bene garsiausi Čiurlionio kūriniai – tai simfoninės poemos Miške ir Jūra.

Klausantis šių šedevrų vaizduotėje atgyja romantiški gamtos vaizdai, jų dinamika kelia gilius emocinius ir psichologinius išgyvenimus.

Čiurlionio sukurtų kūrinių fortepijonui skaičius viršija net 200. Jo preliudai muzikologams ypač įdomūs tuo, jog puikiai matoma Čiurlionio muzikos stiliaus raida. Pirmieji preliudai pasižymėjo romantiškumu ir nuoširdžiu švelnumu, tačiau nuo 1904 m. stilistika staiga pasikeitė: išryškėjo kūrėjo individualumas, atsirado daugiau polifonijos, ekspresyviai permainingos harmonijos, o ritmika pasižymėjo struktūriškumu, beribė įvairiaspalvė fantazija veikė kartu su aiškia logika.

Kalbant apie Čiurlionio fugas, kurioms būdingas tapybiškumas, galima pastebėti jų ryšį su paveikslais. Pavyzdžiui Žalčio fugą galima susieti su paveikslų ciklu Žalčio sonata, o Fugą b-moll su Pasalio sutvėrimo vizijomis. Fuga b-moll laikoma viena iš paskutinių reikšmingiausių Čiurlonio muzikos kūrinių.

Čiurlionis buvo ypač nepatenkintas savo styginių kvartetu c-moll, kurį parašė ir pirmąkart atliko Leipcigo konservatorijoje. Šio kūrinio gimimą ypač ribojo profesorius K. Reinekė, versdamas Čiurlionį laikytis akademinių reikalavimų. Šiandien iš keturių šio kūrinio dalių yra išlikusios tik trys be finalinės: Allegro moderato, Andante ir Menuetto. Įdomu tai, jog Allegro ir Andante yra pavadinti ir M. K. Čiurlionio Sonata VI (Žvaigždžių sonata) paveikslai.

Čiurlionio kaip kompozitoriaus kūryba ypatinga dar ir tuo, jog jis, būdamas pirmasis Lietuvos profesionalas, atkreipė dėmesį į lietuvių liaudies dainas, kurias ne tik harmonizavo, bet liaudies dainų motyvus bei melodiką naudojo savo originaliuose kūriniuose. Be to Čiurlionis taip pat rinko ir kaip mokslininkas analizavo lietuvių liaudies dainų savybes, o surinktą informaciją publikuodavo straipsniuose.

Vienas didžiausių Čiurlionio troškimų buvo parašyti didžiausią ir svarbiausią jo karjeroje bei gyvenime kūrinį – operą Jūratė. Mmuzikologės J. Landsbergytės teigimu, šioje operoje turėjo realizuotis jo naujasis muzikos simbolizmas, susilieti muzikinių ir vizualinių erdvių pasauliai. Gaila, bet pabaigti šį kūrinį Čiurlionis jau nebespėjo.

M. K. Čiurlionio paveikslai

Profesionalia tapyba M. K. Čiurlionis pradėjo domėtis pakankamai vėlai – studijuodamas Leipcigo konservatorijoje. Jau pirmuosiuose Čiurlionio paveiksluose matomi mistiniai fantazijos vaizdiniai. Kaip žinoma, Čiurlionis aktyviai domėjosi astronomija, astrologija ir senovine mitologija, tad jo dailės kūriniuose atgimsta fantastinės būtybės, mistiniai praeities karaliai, įžvelgiami lietuvių pagoniškosios kultūros atšvaitai bei kosmoso elementai – planetos, žvaigždės.

Jau nuo pirmųjų Čiurlionio darbų galima pastebėti sistemingą dailininko potraukį į simbolizmą ir abstrakciją. Tikriausiai šios srovės buvo pasirinktos dėl galimybės jas derinti su muzika. Abstrakčios formos menininkui leido įgyvendinti muzikos ir dailės sintezės idėją – vaizdų, figūrų, spalvų pagalba perteiktos sonatos, preliudo, fugos kompozicines struktūros virto nauju tapybos žanru.

Vos pradėjęs tapyti, Čiurlionis suprato, jog jo filosofiniai apmąstymai drobėje retai gali užsibaigti vienu kūriniu, tad, tęsdamas apmąstymų temas, menininkas kūrė ciklus. Vieni garsiausių Čiurlionio ciklų:

  • septynių paveikslų Laidotuvių simfonija;
  • dvylikos paveikslų ciklas Zodiakas;
  • triptikas Rex;
  • septyni Sonatų ciklai;
  • metų laikams dedikuoti ciklai Vasara ir Žiema;
  • dvylikos paveikslų ciklas Pasaulio sutvėrimas;
  • dešimties paveikslų Fantazijos;
  • penkių paveikslų ciklas Tvanas;
  • keturių paveikslų ciklas Para;
  • Diptikas Preliudas. Fuga;
  • bei kiti.

Cikluose vaizduojamas veiksmas yra lėtas arba jo išvis nėra. Ciklų esmė – atkartoti kūrybines idėjas jas interpretuojant.

Čiurlionio kūryboje pakankamai sunku rasti istorinio konteksto atvaizdų. Paveikslai pasižymi krikščioniškojo tikėjimo persipynimu su panteistine pasaulėžiūra, teigiančia, jog visa aplink yra abstrakti dievybė, bet vengiančia Dievo suvokimo kaip sužmogintos būtybės ar Dievo Kūrėjo.

Čiurlionio susidomėjimas tautosaka ir lietuvių liaudies menu atsispindi ne tik muzikoje, bet ir Čiurlionio tapyboje. Tautodailės motyvai, Vyčio simbolika, bei archajiškos mitologinės lietuvių liaudies kultūros tradicijos atgyja triptike Pasaka bei paveiksluose: Perkūnas, Aukuras, Žemaičių koplytstulpiai, Lietuviškos kapinės. Vis dėlto bene svarbiausiu gimtojo krašto įamžinimo darbu tapo triptikas Raigardas, vaizduojantis lietuviškos gamtos savitumą.

Čiurlionio tapybos finalu dažnai laikomas tikriausiai pats garsiausias tapytojo kūrinys Rex. Šis kūrinys buvo sukurtas vaisingiausiu Čiurlionio veiklos etapu – 1909 m. prieš pat išsenkant menininko jėgų syvams. Šiame paveiksle galima įžvelgti simbolinį mistinio valdovo, iškilusio virš Žemės planetos ir beveik susiliejančio su kosmosu, vaizdinį.

Patys brandžiausi M. K. Čiurlionio paveikslai išsiskiria subtiliai muzikinėmis formomis ir logine plėtote pasižyminčia plastika bei ritmika. Būtent dėl tokios skirtingų menų harmoningos sandūros Čiurlionio paveikslai Europos istorijoje tampa unikalumu ir originalumu pasižyminčių kūrinių pavyzdžiais.

M. K. Čiurlionio literatūros kūriniai

Nedaugelis žino, jog be tapybos ir muzikos kūrimo M. K. Čiurlionis taip pat yra parašęs keletą grožinės literatūros kūrinių. Juose vyrauja ta pati meno srovė, matoma ir daugelyje menininko paveikslų, – simbolizmas.

Čiurlionis rašė lenkų kalba. Viena iš tokio pasirinkimo priežasčių buvo tai, jog jo nuomone dar nepakankamai gerai mokėjo lietuvių kalbą, jog būtų patenkintas žodžiais išreikštomis savo mintimis bei fantazijomis. Taip pat, kurdamas lenkiškai vėliau jis būtų traktuojamas ir kaip lenkų rašytojas, ko M. K. Čiurlionis nepageidavo.

Iš esmės savo kūrinių Čiurlionis nespausdino, nes savo literatūrinę kūrybą laikė nepakankamai brandžia ar vertą būti matomai didesnės auditorijos. Vis dėlto yra žinomas vienintelis jo bandymas paviešinti spausdintą žodį 1905 m. rudenį – kūrinys pavadinimu Rekovalescento užrašai. Be minėto grožinės literatūros kūrinio žinomi tik keli kiti – tai Psalmė ir Pasaka. Taip pat yra išlikusios lyrinės impresijos, laiškas Devdorakėliui bei menininko dvasia parašyti laiškai artimiesiems.