
Mk 2, 13–17 „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“
Viešpatie, dėkoju už Tave Esantį, niekad nepaliekantį, už Tai, kad Tu myli ne išorę, bet mano širdį.
Viešpatie, dėkoju už Tave Esantį, niekad nepaliekantį, už Tai, kad Tu myli ne išorę, bet mano širdį.
Jo veikimas yra nepaprastas, visuomet gyvas, visuomet nenuspėjamas ir stebinantis, nes yra skatinamas nesavanaudiškos meilės.
Kaip dažnai visuomenėje galime girdėti žmonių klasifikavimą į gerus, blogus, keistuolius... Koks galingas yra ištartas žodis!
Liga, net pati sunkiausia, pareikalaujanti daug vidinių ir išorinių jėgų, gali tapti labai intymaus ir gilaus susitikimo su Dievu vieta.
Kviečiu nuoširdžiai pažvelgti į savo širdį ir nebijoti pripažinti, jei nepažįstu Jėzaus, gal bijau Jį sutikti?
Ką rinktis? Kas aš esu? Ko trokšta mano širdis? Kas yra gyvenimas? Kas yra mirtis? Ar yra Amžinasis gyvenimas? Kokia gyvenimo prasmė?
Kviečiu akimirką pagalvoti, ką tau reiškia, kad esi Dievo sūnus, dukra.
Su jautria širdimi žvelk per savo dienas ir pamatyk akimirkas kai Tavo širdis buvo alkana – kaip Jis ją pamaitino.
Padidink raides, spausdamas ant aA raidžių ikonėlės straipsnio pradžioje. Perskaitei lengviau? Paremk!