Mediniai kryžiai

„Senieji meistrai buvo žmonės, kurie turėjo kitą sielą. Jie viską darė su didele meile“, – sako Dzūkijoje gerai žinomas meistras.

Išliks ar neišliks kryždirbystės tradicija, bus ar nebus reikalingi dievdirbiai – priklauso nuo daugelio dalykų.

Akims P. Miežio sodyboje keliaujant medinių statinių ar skulptūrų įlinkiais ir išlinkiais, supranti, kaip viskas čia gyva.

Išmintis apie būtį žmogaus, nuolat dirbančio su medžiu ir jame ieškančio kūrybos prasmės.

Jei kūrėjas puoselės, mėgs tai, ką daro, tauta atrieks duonos riekę. Jei ne – eik obliuoti lentų, mano kryždirbys.

Anot meistro, kryždirbystė gyvuosianti tol, kol bus tikinčių žmonių, „o jeigu tikėjimas silps, kam tada statyti kryžių?“

Kai kuria kryžių, meistras visas mintis skiria tik tam. Ir viduje jaučia sakralumą, kylantį iš kažkur giliau.

Rankose laikant išdrožtą šventąjį meistrą apima visai kitoks jausmas, nei paprastą darbą dirbant.