Svarbu pagauti sakralumą, sako medžio meistras, kad žmogus jaustų skulptūros šventumą ir nusiimtų prieš ją kepurę.
Pagrindinis senųjų amatų dailidystės amatų puoselėtojo dėsnis – tai, ką darai, turi būti reikalinga kitiems žmonėms ir malonu sau pačiam.
Menininkas priartina sakralinių skulptūrų paviršių faktūras – grafiškas ir iškalbingas, bylojančias apie bėgančio laiko tėkmę.
Atstatant kryžių verta įnešti ką nors naujo, neperžengiant trapios ribos tarp autentikos ir noro padaryti gražiau, kad žmogus stabtelėtų.
Turbūt retas Pasvalio krašto gyventojas nėra bent kartą girdėjęs alegorijos „šilo genys“.
Menotyrininkas V. Rimkus I. Užkurnį pavadino liaudies dailės gigantu.
Tautodailė, protėvių šaknys – įgimtos, jos išlenda, tikina kryždirbys V. Jackūnas.
S. Lampickas sukūrė savąją Tūlą – iš medžio, bet su tomis pačiomis atpažįstamomis alyvų kekėmis ir iš rankų krintančiomis širdimis.