
Laiškai iš kaimo. Raizgus gyvenimas, graudžios folklorinės baladės ir vakaro nejauka…
Praėjo pusiaužiemis. Jau būtų galima pradėti laukti šviesõs pavasario, betgi dar nebuvo tikrõs žiemõs.
Praėjo pusiaužiemis. Jau būtų galima pradėti laukti šviesõs pavasario, betgi dar nebuvo tikrõs žiemõs.
Malkos – ne tiktai šiluma. Kai daug skaldai, pamatai tokių pliauskų, kurios gali pasitarnauti kuriant naujas metaforas.
Pirmoji šalna šį rudenį buvo labai anksti, rugsėjo penktąją. Nebestebina tokios menkos, nors ir neprognozuojamos, anomalijos.
Aplink vis dar žydintį baltąjį barkūną plasnoja citrinukai, o tamsuojančių pavėsinės stulpų link lekia daug raudonų boružių.
Teatrinis pasivaikščiojimas „Nedingęs“ sumanytojų valia nuskubėjo vieškeliu prie gimtosios poeto A. Kalanavičiaus trobos.
Barsukas – tvarkingas ir naudingas žvėris, nors kartais ir nusiskundžiama, kad jų per daug jau priviso.
Baltagrybis, baltagalvis, rudkepuris, trakinis... Gražūs tikrinio baravyko vardai.
Aš sakau, kad irgi galėčiau pasidžiaugti, jei žinočiau, koks to drugio vardas. Taigi apolonas!
Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!