
Laiškai iš kaimo. „Su savo gentainiais rupūžės niekada nekonfliktuoja“…
Rupūžė – nuostabiai ramiai tūnanti tylenė – visada kuo rimčiausiai spoksanti ir kas jai reikalinga stebinti.
Rupūžė – nuostabiai ramiai tūnanti tylenė – visada kuo rimčiausiai spoksanti ir kas jai reikalinga stebinti.
Tūkstančius metų kurta, deginta, naikinta, bet vis dar gyva ir, jau drąsiai galima pasakyti, – vėl atgimstanti.
Ar tikrai tuose seniausiuose ąžuolynuose jau niekada nebepamatysime didžiųjų elniavabalių? Svarbus klausimas ir mažiems, ir dideliems.
Skulptūra bus kuriama pagal garsiąją 1947 m. fotografiją, kurioje partizanų vadas priklaupęs ant vieno kelio su vanagais ant pečių.
Patiko jam puošnaus drugio admirolo skrydis, lėtai šliaužiantis didysis šliužas ir tie mažyliai geniukai, kurių niekaip nepamatysi.
Kalbasi dvi karetaitės: vos tik pasibaigia neilga, bet stipri vieno paukštelio trelė, prasideda kita, lygiai tokia pat melodinga.
Taip ir artėjame prie šių kalendorinių metų pabaigos. Nelabai linksmi. Neretai mitinguojantys.
Kai kurie žiedai šiemet atsiranda trimis savaitėmis anksčiau, o dabar atrodo, kad viskas dar labiau skuba.